Gintarinė jūrmylė

Nors savo oficialųjį rudens bėgimo sezoną uždariau dar po Nidos, bet vis dar kas savaitgalį nuvažiuoju į varžybas. Šį kartą atėjo eilė tradiciniam bėgimui Klaipėdoje.
Prieš šias varžybas savijauta kone visą savaitę buvo kažkokia keistoka ir silpna (dėl to praleidau ir tradicines universiteto varžybas Bubiuose) ir tik penktadienio vakare pradėjo aiškėti kodėl, kai pradėjo perštėti gerklę. Matyt rudens virusai pagaliau pasiekė ir mane... Naktį prieš varžybas jau miegojau prastai, o ryte jau ir užkimęs, bet vis tiek nusprendžiau važiuoti, tuo labiau, kad didelių tikslų nekėliau sau: jei matysiu, kad nepateksiu prizinį šešetuką per daug nesikankinsiu ir tiesiog padarysiu gerą treniruotę.
Išvažiavom iš Šiaulių apie 8,30 ir su keliais sustojimais buvom prie kelto apie 11, o ten jau pirmoji maloni staigmena: nereikėjo mokėti už keltą. Atsiėmėm numerius, ir iki starto visai nebedaug laiko, gerai, kad pirmoji rungtis 6 jūrmylės. Jau bėgant apšilimą jutau, kad savijauta ne ta: lyg ir kojos kyla, bet kažkaip ne taip, o ,,vidus" nedirba - lyg ir nevisais plaučiais kvėpuoju, lyg ir pulsas labai užkyla, nors dar nėra reikalo... Po starto kone po pirmų 500m supratau, kad šiandien nieko nepakovosiu per daug, tai tiesiog ėmiau bėgti pakankamai greitai be didelių kančių ar žūtbūtinio tikslo aplenkti kažką. Jau po pirmosios tiesiosios asfaltu palei marias šešetukas tolokai nutolai, dar kiek praradau besileidamas pakalne miško keliuku ir tik nuo dviračių tako jūros pusėje pradėjau bėgti. Po to pajūrio ruožas, šiemet stebėtinai lengvai ėjęs, gal dėl jo kietumo dėl dažnų lietų, o po to bjauriausia man trasos dalis - išbėgimas į miško taką uir bėgimas juo: taip sunkiai ir lėtai, nuobodžiai ir varginančiai slinko ši atkarpa... Na o galutinis pakilimas plentu buvo tarsi atgaiva po viso to. Ir taip du ratai. Pirmą ratą baigiau 17-as, paskui pora aplenkiau, pora mane aplenkė, skaičiavau, kad 17-as ir parbėgau, bet paskui susimaišiau ir galutinė vieta 16-a. Na kaip su tokia savijauta ir bėgimu dar visai neblogai, jei būčiau kiek pasikankinęs tai ir iki 12-os tikriausiai būčiau ,,prisikasęs", bet ar 12-as ar 16-as ar 58-as, jei ne šešetuke, tai jokio skirtumo. Po finišo gavau sertifikatą, kad prabėgau, lankstinuką apie bėgimą ir marškinėlius. Po to dar nuėjau prasibėgau kiek atsistatymui, nusiprausiau po dušu (bene pirmą kartą šiose varžybose - kas anksčiau būdavo didžiausias trūkumas), pastovėjęs eilėje gavau maisto davinį (tikriausiai tai vadinama ,,kareiviška košė") su arbata ir stebėjau varžybas, kai dar bėgo 1 jūrmylę.
Po visų varžybų išvažiam namo, bet čia jau neapsiėjom be nuotykių: važiuojant magistrale sprogo priekinė padanga, o kadangi atsarginė buvo nepripūsta ir dar nebuvo nei pompos nei keltuvo, tai kilo problemų... Visai atsitiktinai pro šalį važiavo vienas dėstytojas iš universiteto ir pamatęs pažįstamus savo studentų veidus, sustojo pažiūrėti, kas čia dedasi, po to paėmė padangą ir nuvežė iki degalinės bei pripūtęs ją parvežė atgal. na ką gi džiugu, kad dar yra tokių žmonių, kurie gaišta laika ir padeda kitiems patekusiems į nelaimę. Kaip tik tuo metu, kai atvežė pripūstą padangą, atvažiavo ir natroji šiauliečių mašina, kurioje buvo keltuvas. Taigi po to jau gana greitai kelionė tęsėme toliau, nors iki to sugaišome gerą pusvalandį, jei ne daugiau.
Grįžtant prie varžybų, tai apskritai kalbant jos paliko labai gerą įspūdį. Tikriausiai tai buvo varžybos su didžiausiu biudžetu Lietuvoje, kuris buvo skirtas konkrečiai bėgimui, o ne pašaliniams reikalams. Nebuvo jokio startinio mokesčio, jei tik užsiregistravai iki tam tikros datos, nemokamas keltas, dovanėlės po bėgimo, maistas, dušas, delfinariumas kas norėjo pažiūrėti, koncertas scenoje varžybų metu - tiek daug pinigų skirta ir viskas bėgikams, jiems pritraukti, sukurti puikią nuotaiką, atmosferą. Ir tai pavyko, bent turėjo pavykti, tuo labiau, kad dalyvių buvo tikrai nemažai ir lyg ir nesimatė nusivylusiųjų. Tai turėtų būti tik dar vienas pavyzdys, kaip turint pinigų pinigų juos panaudoti tinkamai - yra Lietuvoje bėgimų, kuriems to tikrai reikėtų pasimokyti, kaip ir organizavimo kokybės.
Kitamet vyks jau 10-oji Gintarinė jūrmylė, vėl reikės keliauti, gal kitamet jau būsiu pajėgus ir ne tik dalyvauti, o ir varžytis. Na bet niekas nežino, kas ir kaip bus ateityje, viskas paaiškėja, kai ateitis susilieja su dabartimi ar net tampa praeitimi...

Pakruojo dvaro takais

Rudens varžybų sezonas tęsiasi - savaitė po Nidos 1/2 maratono kitas bėgimas buvo Pakruojyje. Visai netoli Šiaulių, nors, maniau, kad arčiau. Klias gana nuobodus - lygumos ir tiesus, kažkaip Žemaitijoje įdomiau važinėti. Anksčiau vykdavo bėgimas Rozalimas - Pakruojis, vėliau jau ratus sukdavo pačiame miestelyje, o šiemet pirmą kartą varžybas iškėlė prie Pakruojo dvaro, kurį šiemet baigė restauruoti. Nuvykęs kiek anksčiau turėjau laiko prisiregistravęs pavaikščioti ir apžiūrėti jį iš išorės, jo aplinką, bet kažkodėl vidus buvo uždarytas, nors jau, kiek girdėjau, įrengtas ir paruoštas turistams. Šiaip kas restauruota tikrai gražiai atrodo, bet aplinka dar ne itin prižiūrėta - pievos, nešienautos ir nelygios, kiek smukdančios bendrą iškilmingą vaizdą...
Na bet reiktų grįžti į pačias varžybas - varžybų trasą sudarė 4 ratukai po 2,58km, viso 10,3km. Apšilimo metu bėgdamas galvojau, kad keiksiuosi per varžybas ne kartą: per tiltą kelias grįstas nelygiais akmenimis, o didžioji dauguma trasos žvyrkeliai ar kažkas panašaus, ko visai nemėgstu, tačiau bėgant kažkaip smagiai praėjo distancija: linksmi posūkiai, nenuobodi trasa, pora vartų kiekviename rate, kur bėgikams po vietą teprabėgti, dėl ko iš pradžių kiek spūsčių kilo, įdomus jausmas bėgant alėja... Pirmas ratas gana tolygus ir neblogu tempu, o nuo antro prasidėjo tampymai, greitėjimai ir pan., bet toks bėgimas nėra efektyvus ir jau trečiame vėl po truputį stabilizavosi tempas, o ketvirtas jau finišinis ratas. Dėl to pirmasis ratas buvo lengvas, antras gana sunkus, bet išlaikiau, trečias taip pat nelengvas, o ketvirtą per daug nebegalvojau ką ir kaip - tiesiog žiūrėjau kaip minimaliomis pastangomis pasiekti geriausią rezultatą. Pavyko - finišavau 1-as, visą distanciją kontroliavau bėgimą, nors niekada iki paskutinio rato finišo nelyderiavau, pagaliau vėl laimėjau, atsirevanšavau kam reikėjo už praėjusius savo pralaimėjimus jiems. Paskui ilgokai dar teko laukti apdovanojimo, o oras jau vėsus tokiu laiku, ypač kai saulės nebelieka, todėl teko kiek pašalti - jau per varžybas bėgau daugiau žiemine apranga, kai kiti dar nusiteikę vasariškai, ir man nebuvo per karšta. Per tą laiką dar kiek pasimaitinau varžybų organizatorių suteiktu maisto daviniu (žirnių koše), tačiau arbatos jau nebekliuvo - tiesiog buvo pasibaigusi... Pagaliau ir apdovanojimai, netgi kažkokių žurnalistų dėmesys - seniai taip jau nebuvo, seniai ką ir belaimėjau, bet pats toks dėmesys man ne itin ir patinka - užduoda klausimus, į kuriuos dažniausiai atsakydamas kiek pasimetu ir pripaistau nesąmonių, o paskui pagalvoju, ne reikėjo kitaip atsakyti, ne taip ir pan. Na bet nieko, visa tai nėra taip jau svarbu - svarbu rezultatai, pasiekimai, o ne kažkoks jų viešinimas, reklama ar minėjimas...
Apskritai varžybos paliko gana neblogą įspūdį: graži aplinka, įdomi trasa, neblogas kainos ir kokybės santykis: už 10Lt dar ir pavalgydino, ir nusiprausti buvo kur, bet ilgokas apdovanojimų laukimas (ir net neaišku, nepranešama kada jie bus) buvo vienas iš šių varžybų minusų. Man dar gerai, kad arti Šiaulių, o dar ir edukacinė - pažintinė ekskursija išėjo :) Apskritai matėsi, kad varžybų biudžetas nedidelis, tačiau bendras vaizdas išėjo geresnis ir nei kai kurių ir ,,prestižinių" bėgimų - tiesiog labai daug kas priklauso nuo organizatorių, kaip jie į tai pažiūri ir ko siekia iš bėgimo. Šį kartą tai buvo teigiamas aspektas.