Tradicija kasmet dalyvauti šiame bėgime nepažeista ir šiemet, apskritai nesu praleidęs nė karto nuo jo atkūrimo 1998-aisais, taigi šis bėgimas jau buvo 13-asis. Kaip visada oras nebūna pats maloniausias - nors šiemet kone visi rudens bėgimai nepagailėjo puikaus oro, bet čia priešingai: tikras ruduo, stiprus vėjas (iš pradžių daugiau pavėjui, o likus 2,5km šoninis), šlapia, nors ir nebelijo.
Savijauta prieš bėgimą nebuvo pati geriausia: jau jautėsi 5-asis iš eilės (būtų ir 7-asis, jei nebūčiau praleidęs bėgimo Šiauliuose po maratono) varžybų savaitgalis, bendras nuovargis, nedavė ramybės ir achilas.
Atvykome į vietą kiek prieš 11.00, bet nieko nebuvo, niekas nieko nežinojo, nors skelbimas, kad bėgimas vyks, kabėjo. Pasirodė ir organizatoriai, užsiregistravome ir laukėme, kada išveš į starto vietą. Su informacijos sklaida, reklama tikrai yra kur tobulėti: apie bėgimą susižinojom kone ,,iš lūpų į lūpas", aiškaus reglamento kada registracija, išvežimas į starto vietą sunku buvo rasti, o ir viena distancija (8,2km) vaikams (kurie dažniausiai ir sudaro pagrindinę dalyvių masę) ilgoka. Gal dėl to, gal dėl rudeniškų orų, bet dalyvių susirinko nedaug: vietiniai, keletas šiauliečių ir svečiai iš Vilkaviškio.
Kadangi nuvežus į starto vietą laiko daug nebelieka, apšilimą darėme dar prieš išvežimą. Savijauta nebuvo pati geriausia: nors ir gana lengvai kojos kilo, bet pulsas jau aukštas buvo. Pasidarėm mankštą, nuvežė į startą, dar kiek prasibėgau, pagreitėjau ir startas.
Iš pat pradžių tempas didelis - pavėjui ir dar nemaža dalis į pakalnę - pirmas km per 3,02, labai greitai kaip man su tokiu pasiruošimu, o vienas jau nubėgęs gana tolokai. Po pirmo km nubėgo dar du ir likau vienas. Tempas krito, nors ir priekyje savotiška ,,armonika" vyko: pabėgo, pagavo, vėl pabėgo ir išsibarstė ir jie po vieną. Mačiau, kad vienas jų sunkokai jau bėga, kiek pavijau, bet paskui toks pats atstumas ir laikėsi iki pat finišo ir atbėgau 4-as. Savotiškai bjauri būsena, kai nori, o greičiau negali. Nepasakyčiau, kad būčiau ,,miręs", gal net atvirkščiai, kiek pasitaupiau, o gal tiesiog pasijautė tas varžybų grafikas. Bet kuriuo atveju sezonas jau baigtas ir dabar reikės kiek pailsėti ir paskui vėl kibti į darbus, ruoštis naujam sezonui.
Apskritai varžybos gana kuklios, kuklus ir dalyvių skaičius, nors reikia pripažinti, kad šiemet tikriausiai mažiausiai chaoso ir neigiamų emocijų jų rengime. Net keista, kaip taip greitai ,,susisuko" iki apdovanojimų: prabėgome, keletą minučių pasikalbėjome, apsirengėme, pabėgiojome apie 15 minučių ramiai ir sugebėjome pavėluoti į apdovanojimus. Tradicinis kuklus vietinis (su retomis išimtimis) bėgimas, nors po truputį ir nykstantis.
2010-10-23
2010-10-16
Kleboniškių ruduo 2010
Dar vienas savaitgalis, dar vienos varžybos, šį kartą Kaunas. Ilgokai derinomės kaip važiuoti: ar su savo mašina, ar su kitais bėgikais, galų gale visi tilpom į vieną mikroautobusą. Iš vakaro susitarėm kada išvažiuojam, kaip ir viskas gerai, bet ryte pabudau ir kažkaip galvoju, kad jau vėloka, tokiu laiku jau žadėjau išvažiuoti, jei pats būčiau vairavęs. Parašiau sms kolegai, nuvykau sutartu laiku ir ten viskas paaiškėjo: kiek nenusižiūrėjom, kad startas 11.00, o ne 12.00, dėl ko jau visa kelionė į Kauną tapo savotiškomis lenktynėmis su laiku. Atvykom 10.30, greitai užsiregistravom, dar spėjau kiek pabėgioti, trumpa mankšta, keli pagreitėjimas ir startas.
Oras gražus, švietė saulė, nors jau vėsoka, netoli 0, tai pirmą kartą šiemet teko ir ilgąją aprangą vilktis. Dar apšilimo metu į šaknis miške kiek kryptelėjau koją, todėl nusiteikiau panašiems atvejams ir per varžybas.
Pats startas vertas atskiro aprašymo: išsirikiavom starte, linijos nerasta, kelio taip pat nesimato, tik pagal išsirikiavusiųjų kryptį galima spręsti, kur reikės bėgti. Priekyje medžiai, medinis stalas ir suolai, gauti perpjovus medį išilgai. Kiek paaiškino trasą ir pagaliau davė startą. Visiems kartu: vaikams, bėgantiems 2,5km, ir 5km bei 10km dalyviams. Tokia grūstis starte.
Ir pataikyk man tiesiai ant to suolo, ko lyg ir saugojausi. Užšokau ant jo, jis pakrypo, bet išsilaikiau ant kojų. Priekyje medžiai, pro kuriuos reikėjo kažkaip pramanevruoti. Po kelių šimtų metrų po starto bėgau koks 20-as, bet palaipsniui pradėjau ,,gaudyti" lyderius.
Miško takeliai, daug kur minkštokas smėlis, vėliau trumpa asfalto atkarpėlė ir vėl miško takelis su trumpais pakilimais-nusileidimais. Pakeliui dar matyti medžių išvartos, ir prabėgimas per nuvirtusį medį, šuolis per balą ir posūkis į šiokį tokį kalnelį per šaknis ir smėlį, nusileidimas ir posūkis į kitą ratą. Vėl 4 ratai: Vilnius, Nida, Pakruojis, Kaunas - savotiška tradicija ar norma tai jau tampa.
Po startinio lyderių paleidimo po pirmojo rato juos pasivijau, o antrame vienas iš jų pagreitino bėgimą ir stengiausi per toli nepaleisti, nes maniau, kad šis bėga taip pat 10km. Per šį ratą pabėgau nuo gale bėgančiųjų ir paleidęs lyderį likau vienas. Pradėjęs 3-ią ratą žiūriu, kad nebėra pirmojo, pasirodo šis bėgo 5km. Ką gi jei jau vienas bėgu priekyje, tai reikia taip ir tęsti. Įveikiau trečiąjį ratą, paskutiniajame dar kiek padidinau tempą ir finišavau pirmas. ne itin dažnas atvejas, tai žinoma džiugus :)
Po varžybų kiek pabėgiojom ramiai ir ėmė laukti apdovanojimų, o tai užtruko. Oras gražus, nors ir šaltokas, tai teko ieškoti saulės. Pagaliau ir apdovanojimai: medalis ir už bendrą įskaitą taurė, vaikams dar berods ir diplomai kliuvo.
Apskritai puikiai jautėsi, kad šios varžybos ilgą laiką buvo vietinis Kauno mėgėjų renginys ir atvykus didesniam būriui dalyvių iškilo ir problemų, pradedant starto procedūra baigiant apdovanojimų užtęsimu. Taip pat ne vienas po varžybų vaikščiojo su išsuktomis kojomis, kurios, ypač silpnesnių achilų savininkų, puikiai krypo ant Kleboniškio miško medžių šaknų. Pati trasa nėra nuobodi, tikras krosas, kurių šiaip ne itin mėgstu, bet kiek paįvairinimui visai geras variantas.
Oras gražus, švietė saulė, nors jau vėsoka, netoli 0, tai pirmą kartą šiemet teko ir ilgąją aprangą vilktis. Dar apšilimo metu į šaknis miške kiek kryptelėjau koją, todėl nusiteikiau panašiems atvejams ir per varžybas.
Pats startas vertas atskiro aprašymo: išsirikiavom starte, linijos nerasta, kelio taip pat nesimato, tik pagal išsirikiavusiųjų kryptį galima spręsti, kur reikės bėgti. Priekyje medžiai, medinis stalas ir suolai, gauti perpjovus medį išilgai. Kiek paaiškino trasą ir pagaliau davė startą. Visiems kartu: vaikams, bėgantiems 2,5km, ir 5km bei 10km dalyviams. Tokia grūstis starte.
Ir pataikyk man tiesiai ant to suolo, ko lyg ir saugojausi. Užšokau ant jo, jis pakrypo, bet išsilaikiau ant kojų. Priekyje medžiai, pro kuriuos reikėjo kažkaip pramanevruoti. Po kelių šimtų metrų po starto bėgau koks 20-as, bet palaipsniui pradėjau ,,gaudyti" lyderius.
Miško takeliai, daug kur minkštokas smėlis, vėliau trumpa asfalto atkarpėlė ir vėl miško takelis su trumpais pakilimais-nusileidimais. Pakeliui dar matyti medžių išvartos, ir prabėgimas per nuvirtusį medį, šuolis per balą ir posūkis į šiokį tokį kalnelį per šaknis ir smėlį, nusileidimas ir posūkis į kitą ratą. Vėl 4 ratai: Vilnius, Nida, Pakruojis, Kaunas - savotiška tradicija ar norma tai jau tampa.
Po startinio lyderių paleidimo po pirmojo rato juos pasivijau, o antrame vienas iš jų pagreitino bėgimą ir stengiausi per toli nepaleisti, nes maniau, kad šis bėga taip pat 10km. Per šį ratą pabėgau nuo gale bėgančiųjų ir paleidęs lyderį likau vienas. Pradėjęs 3-ią ratą žiūriu, kad nebėra pirmojo, pasirodo šis bėgo 5km. Ką gi jei jau vienas bėgu priekyje, tai reikia taip ir tęsti. Įveikiau trečiąjį ratą, paskutiniajame dar kiek padidinau tempą ir finišavau pirmas. ne itin dažnas atvejas, tai žinoma džiugus :)
Po varžybų kiek pabėgiojom ramiai ir ėmė laukti apdovanojimų, o tai užtruko. Oras gražus, nors ir šaltokas, tai teko ieškoti saulės. Pagaliau ir apdovanojimai: medalis ir už bendrą įskaitą taurė, vaikams dar berods ir diplomai kliuvo.
Apskritai puikiai jautėsi, kad šios varžybos ilgą laiką buvo vietinis Kauno mėgėjų renginys ir atvykus didesniam būriui dalyvių iškilo ir problemų, pradedant starto procedūra baigiant apdovanojimų užtęsimu. Taip pat ne vienas po varžybų vaikščiojo su išsuktomis kojomis, kurios, ypač silpnesnių achilų savininkų, puikiai krypo ant Kleboniškio miško medžių šaknų. Pati trasa nėra nuobodi, tikras krosas, kurių šiaip ne itin mėgstu, bet kiek paįvairinimui visai geras variantas.
2010-10-10
10-oji gintarinė jūrmylė
Rudens varžybų maratonas tęsiasi ir šį savaitgalį persikėlė į Klaipėdą, tradicinė bėgimą ,,Gintarinė jūrmylė". Kaip ir kasmet nuvykau ten ir šiemet - praleidau tik patį pirmąjį bėgimą, kuriame ir dalyvavo tik klaipėdiečiai.
Šiemet pirmą kartą čia važiavau su savo mašina, vežiau kitus bėgikus. Šį kartą Klaipėdoje jau nebeklaidžiojau iki kelto, atsiminiau kelią, kurį važiavau prieš kelias savaites pakeliui į Nidą. Kaip varžybų dalyviams nereikėjo mokėti už keltą, važiuojant į Nidą - ekologinio mokesčio, sąlygos atvykti ir sumažinti kelionės kaštus padarytos kiek įmanoma geresnės.
Atvykę į starto vietą pasiėmėm numerius iš trenerio, kuris jau ten buvo nuvykęs anksčiau ir gana greitai jau reikėjo eiti daryti apšilimo. Oras buvo labai gražus, saulėta ir rudeniškai šilta. Jau kelias varžybas vis galvoju, kad reikės kiek storesnės aprangos, bet vis dar užtenka ir trumpos.
Užsiregistravau, pasidėjau nusirengęs daiktus į mašiną, starte dar nuo numerio nuplėšė lapelį su pavarde, matyt sutikrino ar visi į startą atvyko, kad ne kur iš krūmų vidurį trasos iššoktų.
Pagaliau startas ir visi šovė į priekį. Tradiciškai čia startas būna gana greitas ir bėgikai išsiskalbė į grupeles: priekyje lyderių grupelė, vėliau dar viena. Besileidžiant miško takeliu dar pora varžovų aplenkė ir prasidėjo gana ilga kalnuota tiesioji, kur jau ir aš pradėjau ,,gaudyti" pabėgusius iš starto. Po to sekė bėgimas paplūdimio smėliu, kur pirmą ratą dar pabandžiau bėgti arčiau jūros, nes ten smėlis ne toks klampus, bet iš to nieko nelaimėjau, gal net pralošiau. Pakilimas į kopas, nusileidimas laiptais ir įkalnė betoniniais blokais, po kurios sekė vingiuotas miško takelis. Gal dėl trumparegystės, gal dėl silpnų kojų (ypač dabar, kai gydausi achilų uždegimą), bet čia praradau kone daugiausiai visoje trasoje ir labai nudžiugau, kai ši atkarpa baigėsi ir prasidėjo kilimas plentu. Kiek pagreitėjau, prisivijo vienas kolega ir ėmėm bėgti kartu. Aš daugiau tempiau plentu, jis miško takeliais ir smėliu, taip kartu ir finišavome. Abu ratai gana vienodu tempu, nors savijauta bėgant ir nebuvo gera (matyt turėjo įtakos vakarykštė labai užimta diena: vizitai pas gydytojus, VMI, auto remontas o be to ir trasa visiškai ,,ne mano").
Po finišo gavau marškinėlius, tiesa L dydžio, reiktų priaugti ,,autoriteto" kad tiktų, bet kai nemokamai tai ir bambėti nėra ko. Kiek teko paieškoti trenerio, kuriam padaviau raktus nuo mašinos prieš startą ir paskui kiek apsirengęs dar kiek pabėgiojau. Po to nuėjau ieškoti kur čia nusiprausti, bet atėjus prie dušų, kur buvo pernai, radau tik keletą kitų bėgikų ir užrakintas duris. Jie irgi atėjo nusiprausti, kaip patys sakė ,,buvo atrakinta prieš varžybas, dabar kažkas užrakino". Niekas iš gretimų teisėjų nieko nežinojo, tai teko net nežinau ar visai legaliai leistis į rūsį, kur buvo keletas kriauklių ir po šaltu vandeniu nors šiek tiek apsiprausti. Po to pastovėjęs eilėje pasiėmiau grikių košės ir arbatos kiek pasistiprinti po varžybų.
Kiek pasivaikščiojau po Smiltynę su mintimi ateiti pažiūrėti 1 jūrmylę, bet kiek pavėlavau ar tai juos kiek anksčiau išleido.
Po varžybų dar nukeliavom į jūrų muziejų, kas buvo kiek įdomiau už delfinariumą, kuris kasmet būdavo (gal dėl to ir įdomiau, kad žymiai rečiau). Išvažiavom namų link, bet prie kelto dar teko gerokai palaukti - daug mašinų, kas iš varžybų, kas šiaip, bet patekome tik į trečią keltą.
Apskritai kaip visada ,,Gintarinė jūrmylė" aukštas lygis, nors šiokių tokių minusėlių galima rasti. Nors ir jubiliejinis bėgimas, bet iš tikrųjų sunku rasti kažką tokio, kas tai pabrėžtų, kas iškeltų šių metų bėgimą iš prieš tai buvusiųjų. Iš esmės viskas, ko reikia profesionaliam varžybų organizavimui: įdomi trasa, atminimo dovanos, maistas po varžybų, operatyvus teisėjų darbas ir viskas nemokamai, jei laiku užsiregistruoji. Daugiau tokių bėgimų ir bėgiojančiųjų turėtų atsirasti daugiau, o iš kiekybės gali atsirasti ir kokybė - na bent jau tikimybė didesnė.
Šiemet pirmą kartą čia važiavau su savo mašina, vežiau kitus bėgikus. Šį kartą Klaipėdoje jau nebeklaidžiojau iki kelto, atsiminiau kelią, kurį važiavau prieš kelias savaites pakeliui į Nidą. Kaip varžybų dalyviams nereikėjo mokėti už keltą, važiuojant į Nidą - ekologinio mokesčio, sąlygos atvykti ir sumažinti kelionės kaštus padarytos kiek įmanoma geresnės.
Atvykę į starto vietą pasiėmėm numerius iš trenerio, kuris jau ten buvo nuvykęs anksčiau ir gana greitai jau reikėjo eiti daryti apšilimo. Oras buvo labai gražus, saulėta ir rudeniškai šilta. Jau kelias varžybas vis galvoju, kad reikės kiek storesnės aprangos, bet vis dar užtenka ir trumpos.
Užsiregistravau, pasidėjau nusirengęs daiktus į mašiną, starte dar nuo numerio nuplėšė lapelį su pavarde, matyt sutikrino ar visi į startą atvyko, kad ne kur iš krūmų vidurį trasos iššoktų.
Pagaliau startas ir visi šovė į priekį. Tradiciškai čia startas būna gana greitas ir bėgikai išsiskalbė į grupeles: priekyje lyderių grupelė, vėliau dar viena. Besileidžiant miško takeliu dar pora varžovų aplenkė ir prasidėjo gana ilga kalnuota tiesioji, kur jau ir aš pradėjau ,,gaudyti" pabėgusius iš starto. Po to sekė bėgimas paplūdimio smėliu, kur pirmą ratą dar pabandžiau bėgti arčiau jūros, nes ten smėlis ne toks klampus, bet iš to nieko nelaimėjau, gal net pralošiau. Pakilimas į kopas, nusileidimas laiptais ir įkalnė betoniniais blokais, po kurios sekė vingiuotas miško takelis. Gal dėl trumparegystės, gal dėl silpnų kojų (ypač dabar, kai gydausi achilų uždegimą), bet čia praradau kone daugiausiai visoje trasoje ir labai nudžiugau, kai ši atkarpa baigėsi ir prasidėjo kilimas plentu. Kiek pagreitėjau, prisivijo vienas kolega ir ėmėm bėgti kartu. Aš daugiau tempiau plentu, jis miško takeliais ir smėliu, taip kartu ir finišavome. Abu ratai gana vienodu tempu, nors savijauta bėgant ir nebuvo gera (matyt turėjo įtakos vakarykštė labai užimta diena: vizitai pas gydytojus, VMI, auto remontas o be to ir trasa visiškai ,,ne mano").
Po finišo gavau marškinėlius, tiesa L dydžio, reiktų priaugti ,,autoriteto" kad tiktų, bet kai nemokamai tai ir bambėti nėra ko. Kiek teko paieškoti trenerio, kuriam padaviau raktus nuo mašinos prieš startą ir paskui kiek apsirengęs dar kiek pabėgiojau. Po to nuėjau ieškoti kur čia nusiprausti, bet atėjus prie dušų, kur buvo pernai, radau tik keletą kitų bėgikų ir užrakintas duris. Jie irgi atėjo nusiprausti, kaip patys sakė ,,buvo atrakinta prieš varžybas, dabar kažkas užrakino". Niekas iš gretimų teisėjų nieko nežinojo, tai teko net nežinau ar visai legaliai leistis į rūsį, kur buvo keletas kriauklių ir po šaltu vandeniu nors šiek tiek apsiprausti. Po to pastovėjęs eilėje pasiėmiau grikių košės ir arbatos kiek pasistiprinti po varžybų.
Kiek pasivaikščiojau po Smiltynę su mintimi ateiti pažiūrėti 1 jūrmylę, bet kiek pavėlavau ar tai juos kiek anksčiau išleido.
Po varžybų dar nukeliavom į jūrų muziejų, kas buvo kiek įdomiau už delfinariumą, kuris kasmet būdavo (gal dėl to ir įdomiau, kad žymiai rečiau). Išvažiavom namų link, bet prie kelto dar teko gerokai palaukti - daug mašinų, kas iš varžybų, kas šiaip, bet patekome tik į trečią keltą.
Apskritai kaip visada ,,Gintarinė jūrmylė" aukštas lygis, nors šiokių tokių minusėlių galima rasti. Nors ir jubiliejinis bėgimas, bet iš tikrųjų sunku rasti kažką tokio, kas tai pabrėžtų, kas iškeltų šių metų bėgimą iš prieš tai buvusiųjų. Iš esmės viskas, ko reikia profesionaliam varžybų organizavimui: įdomi trasa, atminimo dovanos, maistas po varžybų, operatyvus teisėjų darbas ir viskas nemokamai, jei laiku užsiregistruoji. Daugiau tokių bėgimų ir bėgiojančiųjų turėtų atsirasti daugiau, o iš kiekybės gali atsirasti ir kokybė - na bent jau tikimybė didesnė.
2010-10-03
Pakruojo dvaro takais 2010
Rudens varžybų maratonas toliau tęsiasi ir šį savaitgalį atėjo eilė bėgimui Pakruojyje. Seniau vykdavo bėgimas Rozalimas - Pakruojis, vėliau trasa persikėlė į patį Pakruojį, o štai jau antri metai ir prie Pakruojo dvaro.
Šį kartą iš Šiaulių (gal tiksliau Šiaulių rajono) susirinko kaip niekada gausi kompanija: tai ir LBMA įskaitinis turas, o be to Pakruojis visai netoli Šiaulių, dėl ko kelionės kaštai ne itin dideli. Atvykę atsiėmėm numerius, prieš tai žinoma reikėjo prisiregistruoti internetu ir iki tam tikro laiko tai galima buvo padaryti nemokamai. Iš pradžių surengtos vaikų varžybos, o vėliau ir pagrindinio nuotolio - 10km - startas.
Oras pasitaikė labai gražus - ir šiltoka (priešingai nei pernai šiemet galėjo ir su trumpa apranga bėgti), iš saulė švietė.
Pati trasa viena iš smagesnių ir gražesnių: po starto akmenimis grįstu keliu reikia prabėgti senąjį ir garsųjį arkinį tiltą, po kurio posūkis į kairę ir prasideda vingiuotas siauras šlako takelis. Taip bevinguriuojant apie 1km pribėgama iki vieškelio ir posūkis į kairę. Po kelių šimtų metrų ,,paragaujama" ir asfalto bei pasisukama link pačio dvaro. Trumpas pakilimas vieškeliu ir atsiveria Pakruojo dvaro centriniai rūmai kitų pastatų apsuptyje. Bėgimo trasa ima driektis dvaro parko takeliais, savotiška medžių alėja, pasibaigiančia vartais. Šioks tos pasukimas į dešinę ir vėl starto - finišo vieta. 4 nenuobodūs ratai.
Po starto tempas iš karto didelis, bent jau man pasirodė po maratono ir 1/2 maratono, tuo labiau, kad ir per treniruotes greito bėgimo nedaug turėjau - tenka kiek saugoti kojas ir gydytis traumas... Trasa šiemet sužymėta kas 1km, kas padėjo geriau orientuotis tempe. Pirmas km per 3,13 - greitokai šiuo metu man. Iš pradžių pabėgo trys lyderiai, likau antroje grupėje su kitu kolega, už manęs netoli dar 3. po pirmojo rato vienas iš lyderių pabėgo, o kitus ,,pasigavome" bendromis jėgomis jau keturiese. Baigiant antrąjį ratą bėgome trise, tiksliau laikiausi už priekyje dviejų bėgančiųjų. Taip prabėgo ir trečiasis ratas, po kurio prasidėjo finišas: vienas iš varžovų ,,užtempė" ir pradėjo po truputį ,,tampytis" ta mūsų grupelė. Sunkokai ,,persijungiau", sunkokai laikiausi, po truputį ir paleidau, bet likus 1km pradėjau savąjį finišą. Per pakilimą link dvaro aplenkiau vieną, alėjoje kitą priešininką, nors iki pat finišo netoliese alsavo. Iš esmės pasiekiau geriausią rezultatą, kokį tikėjausi - 2-oji vieta, nors pats bėgimas buvo sunkesnis nei tikėjausi.
Po finišo nusegė numerius ir įteikė atminimo gairelę ir maisto taloną. Kiek lengvai pabėgioję nukeliavom ir pasistiprinti: žirnių košės pakankamai didelis indelis ir arbata visai įdomus derinys po varžybų, tik gaila, kad arbatos tik vienas puodelis (į prašymus papildomai arbatai gana griežtai visiems atsakymas tas pats ,,ne") - po varžybų gerti žymiai labiau norisi nei valgyti, o ir žirniai be gėrimo ne itin ,,lindo". Bet kuriuo atveju gera idėja, svetingumo gestas.
Apdovanojimai gana kuklūs: už pirmas vietas amžiaus grupėse taurės, vietinės arbatos pakuotės ir kaip ir kitiems prizininkams medaliai bei diplomai. Po jų dar nuvažiavome į Pakruojo sporto centrą, kur buvo dušai ir pirtis.
Apskritai bėgimas gražus ir tvarkingas: įdomi ir vaizdinga trasa, profesionalus teisėjavimas, svetingas ir draugiškas priėmimas. Nusivylimas tiems, kas tikisi piniginių ar kitokių materialių prizų. Džiaugsmas bėgimo mėgėjams, tuo labiau, kad nėra startinių mokesčių (jei laiku registruojiesi). Jei kas abejoja, verta atvykti vien dėl Pakruojo dvaro aplinkos vaizdų ir tuo pačiu dar sudalyvauti gražiame, tvarkingame, šiltame bėgime.
Šį kartą iš Šiaulių (gal tiksliau Šiaulių rajono) susirinko kaip niekada gausi kompanija: tai ir LBMA įskaitinis turas, o be to Pakruojis visai netoli Šiaulių, dėl ko kelionės kaštai ne itin dideli. Atvykę atsiėmėm numerius, prieš tai žinoma reikėjo prisiregistruoti internetu ir iki tam tikro laiko tai galima buvo padaryti nemokamai. Iš pradžių surengtos vaikų varžybos, o vėliau ir pagrindinio nuotolio - 10km - startas.
Oras pasitaikė labai gražus - ir šiltoka (priešingai nei pernai šiemet galėjo ir su trumpa apranga bėgti), iš saulė švietė.
Pati trasa viena iš smagesnių ir gražesnių: po starto akmenimis grįstu keliu reikia prabėgti senąjį ir garsųjį arkinį tiltą, po kurio posūkis į kairę ir prasideda vingiuotas siauras šlako takelis. Taip bevinguriuojant apie 1km pribėgama iki vieškelio ir posūkis į kairę. Po kelių šimtų metrų ,,paragaujama" ir asfalto bei pasisukama link pačio dvaro. Trumpas pakilimas vieškeliu ir atsiveria Pakruojo dvaro centriniai rūmai kitų pastatų apsuptyje. Bėgimo trasa ima driektis dvaro parko takeliais, savotiška medžių alėja, pasibaigiančia vartais. Šioks tos pasukimas į dešinę ir vėl starto - finišo vieta. 4 nenuobodūs ratai.
Po starto tempas iš karto didelis, bent jau man pasirodė po maratono ir 1/2 maratono, tuo labiau, kad ir per treniruotes greito bėgimo nedaug turėjau - tenka kiek saugoti kojas ir gydytis traumas... Trasa šiemet sužymėta kas 1km, kas padėjo geriau orientuotis tempe. Pirmas km per 3,13 - greitokai šiuo metu man. Iš pradžių pabėgo trys lyderiai, likau antroje grupėje su kitu kolega, už manęs netoli dar 3. po pirmojo rato vienas iš lyderių pabėgo, o kitus ,,pasigavome" bendromis jėgomis jau keturiese. Baigiant antrąjį ratą bėgome trise, tiksliau laikiausi už priekyje dviejų bėgančiųjų. Taip prabėgo ir trečiasis ratas, po kurio prasidėjo finišas: vienas iš varžovų ,,užtempė" ir pradėjo po truputį ,,tampytis" ta mūsų grupelė. Sunkokai ,,persijungiau", sunkokai laikiausi, po truputį ir paleidau, bet likus 1km pradėjau savąjį finišą. Per pakilimą link dvaro aplenkiau vieną, alėjoje kitą priešininką, nors iki pat finišo netoliese alsavo. Iš esmės pasiekiau geriausią rezultatą, kokį tikėjausi - 2-oji vieta, nors pats bėgimas buvo sunkesnis nei tikėjausi.
Po finišo nusegė numerius ir įteikė atminimo gairelę ir maisto taloną. Kiek lengvai pabėgioję nukeliavom ir pasistiprinti: žirnių košės pakankamai didelis indelis ir arbata visai įdomus derinys po varžybų, tik gaila, kad arbatos tik vienas puodelis (į prašymus papildomai arbatai gana griežtai visiems atsakymas tas pats ,,ne") - po varžybų gerti žymiai labiau norisi nei valgyti, o ir žirniai be gėrimo ne itin ,,lindo". Bet kuriuo atveju gera idėja, svetingumo gestas.
Apdovanojimai gana kuklūs: už pirmas vietas amžiaus grupėse taurės, vietinės arbatos pakuotės ir kaip ir kitiems prizininkams medaliai bei diplomai. Po jų dar nuvažiavome į Pakruojo sporto centrą, kur buvo dušai ir pirtis.
Apskritai bėgimas gražus ir tvarkingas: įdomi ir vaizdinga trasa, profesionalus teisėjavimas, svetingas ir draugiškas priėmimas. Nusivylimas tiems, kas tikisi piniginių ar kitokių materialių prizų. Džiaugsmas bėgimo mėgėjams, tuo labiau, kad nėra startinių mokesčių (jei laiku registruojiesi). Jei kas abejoja, verta atvykti vien dėl Pakruojo dvaro aplinkos vaizdų ir tuo pačiu dar sudalyvauti gražiame, tvarkingame, šiltame bėgime.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)