2017-02-19

Bėgam už laisvę 2017 (Mažeikiai)

Seniai, dar kai tik buvau pradėjęs bėgioti, Mažeikiai buvo stiprus lengvosios atletikos taškas, turėjo ir savo amžiaus prizininkų bei čempionų, turėjonemažai ir sportuojančių, tarp rajonų gana aukštą vietą užimdavo ir savo bėgimą miesto gatvėmis organizuodavo, bet tereikėjo vienam žmogui (kuris ir treneris, ir organizatorius būdavo) išeiti į pensiją ir viskas sugriuvo kaip kortų namelis... Nebeliko nei prizininkų, net žmonių dalyvaujančių čempionatuose, nebeliko ir bėgimo. Bet viskas pradėjo atgimti pernai, kai viena iš minėto sporto veikėjo auklėtinė su bendraminčiais įkūrė bėgimo klubą ir pradėjo kartu aktyviai veikti.
Atgimė (tiksliau atsirado, nes senasis bėgimas būdavo velykinis ir visai kita trasa) ir naujas bėgimas miesto gatvėmis, bendradarbiaujant su vienais iš bėgimo renginių organizatorių. Sukurtas varžybų tinklapis, aktyvus darbas socialiniuose tinkluose, net lietuviški internetiniai žinių portalai aprašė būsimą renginį - aktyvus marketingas matyt davė savo vaisių, nes žiemą gana tolimame Lietuvos kampelyje surinkti tiek dalyvių jau nemažas pasiekimas.
Registracija išankstinė, startinis mokestis tradicinis kaip ir bėgimo taurėje 5 eurai. Atvykau laiku, jau numerį ir maitinimo taloną buvo paėmę kolegos iš klubo. Dar kiek pasivaikščiojau ir pradėjau apšilinėti. Ne itin įprasti dar Lietuvoje 3 ratai bėgant 10km, tai apšilimo metu ir apibėgau visą trasą. Startas prie savivaldybės ir pagrindine Laisvės gatve Latvijos kryptimi iki Vasario 16-osios gatvės. Prie Mažeikių geležinkelio stoties dar vienas posūkis per žiedą, už keliasdešimties metrų viena nemėgstamiausių man bėgimo trasos dalių (nors tiksliai matuojant trasas beveik neišvengiamų) - apsisukimas 360 laipsnių ir vėl grįžimas į Vasario 16 gatvę. Vėl posūkis, vėl šiek tiek Laisvės gatvės ir posūkis link senamiesčio parko. Pribėgus jį savotiška grybo forma visą ir reikia apibėgti. Dar vienas posūkis link Nepriklausomybės aikštės, prie jos dar vienas posūkis ir vėl įkertama į starto vietą. Sunku trasoje rasti kažką panašaus į kalną, bet posūkių apstu - gal ir gerai, nes priešingu atveju gali ir nuobodi trasa pasirodyti.
Savijauta prieš startą ne pati geriausia - ir kiek pašalęs prieš porą dienų buvau, ir nepailsėjęs, ir formos žiemą negaudžiau, todėl didelių tikslų nekėliau: tiesiog ramiai pasidaryti kontrolinę treniruotę ir susižiūrėti savo amžiaus grupę. Taigi apšilau, atsistojau į startą, jau laukiam šūvio, bet dar atėjo aerobikos trenerės pravesti mankštos ir visiškai nieko keisto, kad niekas į jas nekreipė dėmesio: pirmieji jau laukė starto, kuris dėl jų mankštų vėlavo, ir veržėsi į kovą, o galiniai, kuriems tai gal ir rūpėjo nieko nematė, o jei ir būtų matę nieko nebūtų padarę startinėje susigrūdusioje minioje. Aišku viskas būtų kitaip, jei ta mankštą vyktų prieš 30 ar 10 minučių iki starto ir nuo pjedestalo ar mokyklos laiptų, kur viskas būtų buvę gerai matoma. Bet pagaliau nors kiek pavėluotai, bet startas buvo duotas ir visi pasileido į trasą. Jau pirmas ratas pasirodė visai ilgas - tiesiog kai ,,nesibėga" viskas prailgsta. Iš pat pradžių nubėgo pora lyderių, dar pirmą ratą pora bėgančių 3,3km pasimaišė, o paskui vėl likau vienas, kol neprisivijo vienas varžovų antrame rate. Bet žiūriu ne mano amžiaus grupėje, tai per daug nesikankinau ir ,,paleidau" jį. Taip prabėgau ir trečią ratą, pabaigoje dar kiek pagreitėdamas, nes jau tiesioginis varžovas artėjo - bendroje įskaitoje 4-as, savo amžiaus grupėje 2-as.
Po finišo gavaudalyvio medalį ir nuėjau kiek pabėgioti. Persirengiau ir nuėjau dalyvio košės ir arbatos - gerai, kad pakeliui sutikau kolegų, kurie parodė kur visa tai dalinama ir davė savo vienkartinių indų, nes ten jau jie buvo pasibaigę. Atstovėjau eilę, gauto maisto talono neprireikė, pasiėmiau arbatos, gausiai prikrapštė kareiviškos košės ir pačiu laiku dar spėjau - sekančiam jau nebeliko. Kaip tik laikas ir apdovanojimams atėjo, kurie turėjo vykti Nepriklausomybės aikštėje. Nukeliavau iki ten laiku, bet prieš apdovanojimus visas miesto Vasario 16-osios paminėjimas. Iš pradžių oficialioji dalis, paskui šventinės kalbos - kai kurios visai nieko, kai kurios visai ne šventinės ir net ne į temą. O vėliau ilgam eterį užėmė šauliai: sugalvojo savo narių viešą priėmimo ceremoniją pasidaryti, paskui dar patys save neaišku už ką apsidovanoti. Nors ir santykinai šilta diena vasario mėnesiui ir po varžybų jau persirengęs ir apsirengęs šiltai, bet kaip ir dauguma kitų šalau, kol pagaliau jie pabaigė prasidėjo apdovanojimai. Prieš tai dar apdovanojo 3,3km prizininkus, paskui padarė pertrauką, nes ne visai tikslūs duomenys 10km distancijoje buvo. Ir prasidėjus apdovanojimams pasirodė, kad tikrai netikslūs jie ir liko. Jau apdovanojant pirmą amžiaus grupę primaišyta buvo, o ir į manąją įkeltas vienas varžovas. Bet kadangi jau buvau stipriai sušalęs ir kuo greičiau norėjau keliauti į šiltesnę vietą, o ir šventės nesinorėjo trukdyti, tuo labiau kad ir prizai ne kažką skyrėsi: medalis, diplomas ir mašelis, kuriame izotoninis gėrimas ir riešinės. Taigi atsiėmiau apdovanojimus gal ir ne visai savo ir iškeliavau nelaukdamas pabaigos.
Apskritai varžybos gražiai organizuotos, nors aišku nesklandumų irgi buvo: nelogiška mankšta prieš startą, jį pavėlinusi, dar didesnis vėlavimas apdovanojant (nebent tikslas dėl masės suvaryti bėgikus į miesto šventinį minėjimą) ir jau tradiciškai klaidos čipuojant rezultatus: pasireiškė apdovanojant bėgikus, o ir šiaip žiūrint iki šiol nesuprantu ar čia mano laikrodis ,,sugrybavo" ar oficialus bėgimo, nes rezultatas vos ne pusę minutės skiriasi. Bet šiaip šiltas bėgimas, su specifine trasa, gerai aptverta ir sužymėta, pasiklysti labai sunku. Dalyvio medalis, arbata, košė - visai gerai pasiruošta. Gražus bėgimas, ypač jei tik prabėgti tikslas, nelaukiant apdovanojimų, o ir klaidas ,,pirmam blynui" galima nurašyti. Ir jei anksčiau vasario 16-ą Lietuvoje tebuvo vienas bėgimas Ukmergėje (beje taip pat visai gražiai organizuojamas), tai dabar jau atsirado visai gera, tikėkimės ne vienkartinė, alternatyva  Mažeikiuose.

2017-01-30

Gyvybės ir mirties keliu 2017

Jau 26-ąjį kartą vykstantis tradicinis nevaržybinis bėgimas, kuriame iki šiol dar nebuvau dalyvavęs - dėl to pasitaikius progai nusprendžiau ištaisyti tai. Nors buvo ir kitų variantų - kitą dieną varžybos organizuotos Suginčiuose ir Klaipėdoje, bet taip dar besvarstant kur važiuoti netikėtai sulaukiau prabėgti už Lietuvos šaulių sąjungą Vilniuje. Patogiau, pigiau, o ir smalsumas nuvedė galų gale būtent šiuo keliu. Žiemą rimtai ne itin ruošiausi, o kontrolinei treniruotei visai geras variantas, be to ir pabėgti per asfaltą visai į naudą - mano gimtajame mieste kaip buvo pasnigę ir pašalę, taip pora savaičių niekas ir nevalė miesto gatvių...
Išvažiavom gana anksti - tradiciškai kai laukia tolima kelionė į Vilnių. Autobusas pilnas žmonių, bet pažįstamų vienetai - savotiškai nejauku, o ir atmosfera specifinė. Nuvykom tiesiai prie Antakalnio kapinių jau po 11 (startas 12.00), vadovai prisakė niekur nelipti, kol jie sugrįš. Na, galvoju, gal ką registruos, gal numerius paims ar pan., bet grįžę 11.25 (jau ir apšilimas kiek vėluoja) tiesiog pasakė, kad visi einam prie kapinių, į autobusą nebegrįšim, jis lauks prie finišo. Ne itin besigaudydami kas vyksta, dar nuėjom su šauliais prie starto teisėjų palapinių, pabandėm registruotis, bet sakė jau nebereikia, nes startinių apyrankių nebėra, o finiše dalyvių medalius vis tiek duos. Kadangi laiko jau visai mažai bebuvo likę dar kiek apšilom ir pradėjau ieškoti starto vietos. Pabaigoje rikiavosi kariuomenės būriai (kuopos, būriai ar kaip ten vadinasi jų vienetai), toliau tiesiog bėgikai, o aš į priekį nuėjau. Kalbamės sau su senais pažįstamais, kažkas užsiminė, kad su patranka startas bus duotas ir ši visai netikėtai driokstelėjo. Niekas nieko prieš tai nepasakė, net nemačiau, ar šalia buvo koks nors teisėjas - tiesiog pasileidom į trasą ir jau pirmame posūkyje vos prasilenkėm su mašinomis ir autobusais. Dar kiek pabėgom ir priekį išlindo policijos mašina - gerai, pamanėm, tuoj kelią padarys, bet klydom. Gana griežtai davė komandą visiems rikiuotis už jų niekam nelenkti, o patys sumažino greitį taip, kad vietomis vos ne pėsčiomis jau eiti reikėtų. Aišku kilo nepasitenkinimas tarp bėgikų, bet kurį laiką tampėmės paskui baltai žalią mašiną - pagreitėja kai kelias laisvas ir nėra sankryžų ar žiedų, o prieš juos pristabdo ir net sustoja. Galų gale daugiau laisvo kelio atsirado ir prasidėjo normalesnis bėgimas. Sulaukėm ir šios trasos ,,kalno žudiko" T. Narbuto gatvėjė ir dalyvių minia galutinai išsitempė. Nuo to kalno vienas ir parbėgau iki finišo, pora kartų pamesdamas iš akių priekyje bėgančiuosius, bet rasdamas kelią toliau.
Po finišo kiekvieno dalyvio laukė medalis, o aš iš karto pradėjau ieškoti mūsų autobuso. Bet pasirodė sunki užduotis ten jų aplinkui koks 50 ar daugiau buvo. Kiek pabėgiojau, dar spėjau arbatos ir bandelių paragauti, sulaukių kolegų ir netikėtai sutikom komandos vadovą, kuris paaiškino kur yra autobusas. Nubėgom iki jo, persirengėm ir laukėm šaulių grįžtančių, kurie dar ir foto sesiją darėsi ir dar kažkuo užsiėmė. Sulaukėm, kaip paskui ir dalyvių apyrankių ir medalių - ir pajudėjom namo.
Apskritai savotiškas chaosas visa kelionė - visai kitaip keliauti, kai žmonės su sportu ne itin ką bendro turi. O pats bėgimas su savotiška aura, gražus ir prasmingas, nors organizacine prasme minusų yra. Panašiai kaip ir Šiaulių bėgime oro uoste vykdoma išankstinė registracija, bet paskui ji niekam nereikalinga: nei numerių, nei kažkokios realios apskaitos kiek iš tikrųjų dalyvių, nes dalis užsiregistravusių neatvyksta, o ir be registracijos bėgti jokių problemų, ypač motyvacija dingos kai šiemet starte dalyviams apyrankių pritrūko. Starto procedūra irgi savotiškas rebusas - šūvis duodamas prie pačių kapinių matyt, o starto vieta visai kitoje vietoje, kur nieko nematai, nieko negirdi, kas ten vyksta. Šį kartą pasisekė, kad autobusas nuvažiavo į finišo vietą, nes jei pats būčiau važiavęs dar būtų reikėję atgal tuos pačius 9km prabėgti. Aišku didžiausia šio bėgimo nesąmonė - policijos darbas: pirmą kartą per bėgimą teko bėgti su tokiu tempo reguliavimu. Žinoma bėgimas nevaržybinis, prizų niekas už tai neduoda, bet kad trukdytų bėgti norimu tempu dar nėra pasitaikę per visus mano bėgiojimo metus. Bet šiaip gera bėgimo šventė: nemokama, simboliškai graži, dalyviams nemokami suvenyrai, arbata ir bandelės po finišo, spaudos ir valdžios atstovų dėmesys, galimybė pabėgioti po Vilniaus gatves. Tiesiog didelis masinis bėgimas gražia proga įveikti distanciją, nes rimčiau bėgti gali būti problematiška.

2017-01-15

Kauno kalėdinis bėgimas 2016

Jau 13-ą kartą Kaune organizuojamas bėgimas, tradiciškai savaitė iki Kalėdų. Bet šiemet jau bloga tradicija tapusiu reiškiniu vėl pasireiškė vilniečiai - perkėlė savo kalėdinį į tą patį savaitgalį, sudubliuodami bėgimus ir taip sumažindami pasirinkimo galimybes bėgikams bėgti abiejuose. Aišku buvo mėgėjų, kurie taip padarė ir šiemet, bet didžioji dalis turėjo rinktis: Kaunas ar Vilnius. Manasis buvo aiškus ,,į vienus vartus": Kaune ir tarpklubinė įskaita, ir arčiau, ir startinis mokestis mažesnis - visų varžybų dalyvavimo kaina įvertinus transporto sąnaudas ir startinį mokestį skyrėsi kone 3 kartus Kauno naudai.
Prieš varžybas susiplanavau kiek maždaug turėčiau prabėgti, įvertinus dabartinį pasiruošimą, bet atvažiavus į vietą iš karto visus planus teko pamiršti, pamačius trasą: kietas sumintas sniegas, vietomis kraštuose tik asfalto juostelės - tikra čiuožykla. Atsiėmėm numerius, padariau apšilimą, apsimoviau kiek gilesniu protektoriumi batus ir nuskubėjau į starto vietą, kuris šiemet vėl buvo nuleistas prie Nemuno. Ir jei anksčiau visi plačiai išsirikiuodavo, tai šį kartą tokią masę (kartu startavo ir 5,8 ir 11,6km dalyviai) suvarė po pripučiama arka, kad kiekvienas prabėgtų pro poros metrų pločio čipų kilimą. Natūralu, kad starto procedūra problematiška tapo automatiškai. Ir man pačiam ne itin pavyko - nusistūmiau į kokią 3 eilę. Dar kažką lyg ir aiškino varžybų organizatorius, bet mikrofonas ne itin veikė, tai ne kažką ir girdėjom. Taip pusiau netikėtai ir buvo duotas startas - nors ir netoli priekio buvau, bet labai jau lėtai startavom slidinėdami ir bandydami vienas per kitą kuo greičiau pajudėti. Dviračių takelis aiškiai tapo per siauras ir nemaža dalis iš jo išbėgo - realiai ar čia, ar ten sniegynai. Pasekiau ir aš tuo keliu, išsilaisvinau iš minios, nors ne kažką daug ir aplenkiau iki kalno, ant kurio viršūnės aštrus posūkis, vienintelė pabarstyta druska vieta ir kur labai vietoje kelio ženklas, į kurį kone visi įsikibdavo besisukdami. Dar kiek pabėgus dar vienas gana aštrus posūkis, į kurį sunkiai ,,įsipašiau". Apskritai kone kiekvienas posūkis kur dar neatitirpęs sniegas tokioje trasoje bent jau man sukeldavo nemažai rūpesčių - čia džiaugėsi tie, kurie turėjo batus su spygliukais ar bent jau ,,trailinius" batus. Sunku buvo suprasti kelintas bėgau, bet po truputį ,,įriausi" į priekį. Bet rato pabaigoje visiškas sniegas, tai vėl pabėgo pora varžovų. Bet žiūriu po kalno, posūkių vėl artėti šie pradėjo prie manęs - dar kiek pagreitinau tempą ir ,,pasigavau" iš pradžių vieną pagal aprangą sprendžiant orientacininką, o paskui ir dar vieną varžovą. Pavyko nubėgti kol dar buvo kiek asfalto lopinėlių ir paskui jau išsilaikyti per sniegą savo vietą. Pasirodo atbėgau 6-as, nors jau savo pirmoje veteranų grupėje 1-as.
Po finišo kiek pabėgiojau, atsiėmiau dalyvio paketą: stalinį kalendorių, skirtuką knygai, gana įdomų medalį ir leidimą apsiprausti Kauno baseine. Ėmėm laukti apdovanojimų, kurie neaiškiu grafiku turėjo vykti. Kai kurie jau ir savo dalyvių sertifikatus pasiėmė, o štai manasis, kaip ir keleto kitų kolegų dar negalėjo būti atspausdintas - iš finišo vis negaudavo duomenų, nors šalia parbėgęs kolega seniausiai jau turėjo savo sertifikatą. Dar nuėjau persirengti, jau kaip ir baigėsi apdovanojimai, o manųjų rezultatų teisėjai iš finišo teisėjų dar negavo, tik pasiūlė ten pasiaiškinti. Nuėjom, iš pradžių dar paburbėjo, kad falšstartą padarėm (būdami 3-ioje ar 4-oje eilėje...), bet greitai surado ir atitaisė. Vėl grįžtam prie apdovanojimų teisėjų - viskas jau aišku, dar atsiprašė už nesklandumus, dar buvo ką ir įteikti, nes vienas varžovas buvo vietoje, sukeitė taures ir medalius, o vienas taip ir neatėjo į apdovanojimus.
Apskritai varžybos paliko prisiminimų - ir dėl trasos, ir dėl pačios jų eigos, ir dėl įvykių po varžybų. Nemažas minusas šį kartą vėl čipai: ir starto koridorius sumažėjo kardinaliai, dėl ko didžiausios grūstys (tuo labiau kad kartu suleisti ir 5,8 ir 11,6km dalyviai), ir jų veikimas abejotinas - aš dar išsiaiškinau savo vietą ir laiką, bet gal dar buvo ir kitiems panašiai, tik šie ramiausiai iškeliavo namo?.. Jau gana tradicinis nepavyzdinis organizuotumas apdovanojimų metu. Bet pati trasa verta dėmesio, nenuobodi ir šiemet tikrai įsimenanti - sunku pamiršti tokią čiuožyklą, tuo labiau kad panašių atvejų ne itin ir buvo dar man per tiek laiko bėgiojant. Atrodo lyg ir nemažai minusų, bet varžybos paliko gerą įspūdį, tiksliau daug įspūdžių, o tai šiuo atveju matyt ir svarbiausia.

2017-01-13

Pakruojo dvaro takais 2016

Kaip ir kasmet Pakruojis kviečia pas save bėgikus - vienu metu ir klubinės įskaitos ir kitos taurės asmeninės įskaitos varžybos Pakruojo dvaro teritorijoje. Tiesą tą savaitgalį nusimatė net 4 bėgimai, bet ne itin gerai jaučiausi, todėl pasirinkau artimiausią geografiškai man, be to ir klubui šiokia tokia nauda iš mano taškų.
Tradiciškai individualios bėgimo taurės etapuose startinis mokestis (tiksliau mokestis patiems taurės organizatoriams už čipus) 5 eurai, registracija išankstinė. Tvarkingai atsiėmėm numerius ir pradėjom ruoštis startui.
Oras kaip rudeniui visai geras, jei ne stiprus vėjas laukuose kitoje dvaro teritorijos pusėje. Savijauta šiaip sau - lyg ir gerai, bet kažkas ne taip. Pati trasa pastaruoju metu nebesikeičia ir ne itin man paranki: vos ne krosas, parko takeliai, vieškeliai, praktiškai vien lygumos.
Startas ir pasileidom į priekį. Savijauta kaip ir visai nieko - po pirmo rato dar ir pridėjau kiek besivydamas pabėgusius lyderius. Bet po antrojo visai dingo noras bėgti, kovoti, tiesiog visiškas tinginys apėmė - tikriausiai atsiliepė poilsio ir miego trūkumas, nuovargis ir ne itin geras pasiruošimas. Aplenkė vienas varžovas, paskui kitas - taip ir neprisiverčiau ,,užsikabinti" su tokia nuostata, kad vos ne ,,treniruotės atvažiavau padaryti" ir nėra ko per daug vargintis. Tik paskutiniajame kilometre prisivijus dar vienam varžovui ,,užsikabinau" ir ramiai kartu finišavom, dar prieš tai kiek persimetę keliais žodžiais. Vėl už prizininkų borto Pakruojyje ir tiesiu taikymu, nelaukdamas apdovanojimų galėjau keliauti namo, nepasinaudojęs siūloma pirtimi miestelio sporto centre.
Apskritai varžybos tradiciškai kukliai organizuojamos, bet šiemet ištaisytos pernykštės bėdos, kai po varžybų vandens sausra, o trasoje žirgai - šių sunku išvengti, kaip ir eilinių žmonių, kurie atvažiuoja į dvarą pramoginiais - edukaciniais tikslais. Sunku ką daug ir parašyti, kai čia bėgu ne pirmą kartą ir nieko naujo nebematau - tiesiog tvarkingos, kuklios, su savita aura varžybos.

2016-10-07

Nidos 1/2 maratono 2016

Visada laukiu šio bėgimo, kaip tikriausiai nemaža dalis bėgikų - nuostabi gamta, puiki nuotaika, geras organizavimas, sunki, bet įdomi trasa - viską sudėjus paprastai čia būna vienas smagiausių bėgimų Lietuvoje. Ir jei pernai dėl vienokių aplinkybių čia bėgau 5,4km, šiemet kiek pailginau distanciją ir užsiregistravau 10km - 21,1km su tokiu pasiruošimu ne itin ką gero būčiau subėgęs. Tiesa buvo dar galimybė bėgti savo gimtuosiuose Šiauliuose - kažkoks ,,proto bokštas" sugalvojo tradicinį bėgimą turėjusį vykti prieš savaitę perkelti vėliau ir sudubliuoti su Nidos bėgimu. Be to dar ir simbolinę12,36km distanciją sutrumpino iki kažkokių 8,46km. O ir dalyvių amžiaus grupės tik 2: vaikai iki 5 klasės, ir visi kiti be 8,46 dar ir 2,6km galėjo pasirinkti. Labai logiška, kad nieko rimto ir daug čia nesusirinko. Nieko keisto, kad iš visų didmiesčių Lietuvoje silpniausias bėgimas būtent Šiauliuose.
Šiemet važiavau tą pačią dieną į varžybas - taigi atsikėliau kiek po 5 ryte ir 6 išvažiavau iš savo gimtojo miesto. Oras neatrodė pats geriausias - neretai palydavo, rūkai, bet artėjant prie vietos orai taisėsi. Pačioje Nidoje buvome dar prieš 9, bet centras jau buvo uždarytas, teko suktis atgal ir vėl grįžti per kitą įvažiavimą. Pakeliui ant didžiojo kalno trasos rato pabaigoje telkšojo didžiulė bala ir jau mąstėm, kaip čia reikės taškytis, nes apibėgti praktiškai nebuvo galimybių. Bet vėliau bėgant toje vietoje buvo kone sausa - pasirodo prieš startą atvažiavo komunalininkai ir išsiurbė visą balą.
Taigi atvykome į Nidą, atsiėmėm numerius, dar kiek pavaikščiojom ir jau laikas buvo apšilimą daryti. Oras tiesiog nuostabus: saulė pasirodė, gana šilta ir ne per didelis vėjas - kone idealios sąlygos rudens bėgimui.
Šiemet laukė savotiška sumaištis ir chaosas tiek teisėjams, tiek kai kuriems dalyviams: matyt taupydami laiką ir kuo trumpiau norėdami užtverti kurorto gatves visas rungtis (išskyrus vaikų bėgimus) ,,sukišo" į vieną didelį katilą, padarydami jų startus 12 minučių intervalu. Iš pradžių startavo 1/2 maratono dalyviai, po 10 minučių 10km, o dar po kelių minučių ir 5km.  Dar prieš važiuodamas numaniau, kad išeis savotiška ,,košė" ir tą pajutau dar greičiau nei maniau: dar nepribėgus takelio palei jūrą jau ėmėm lenkti 1/2 maratono lėtesniuosius dalyvius. Ir iš esmės visas likęs laikas ir buvo jų ,,gaudymas". Savotiškai įdomu, nors kartas nuo karto ir iš kelio pasukti tekdavo. Bet iš kitos pusės dar pagalvojau kas tada buvo 5km greitesniems dalyviams, kurie prisivijo ir 21,1lkm ir 10km dalyvius... Kažkiek tokio džiaugsmo ir patiems 21,1 lyderiams turėjo kliūti - apskritai bent jau pirma bėgimo valanda labai intensyvi buvo - kone visose trasos vietose bėgikai ir visai dar nemažai.
Na o man pačiam visai gerai sekėsi, nors pati pradžia ne visai smagi buvo, gal dėl to, kad pats startas į kalną - na tiksliau labai greitai po starto mažesnysis kalnas. Sunkiai į jį įkilau, jau galvojau ne kažką šiandien gali būti, bet paskui ,,įsibėgo". Kaip jau minėjau gana greitai prisivijom lėtesniuosius 1/2 maratono dalyvius ir sunku buvo kontroliuoti kas ir kiek atsilieka iš tiesioginių varžovų. Pirmą ratą dar vienas jų visai šalia bėgo, bet paskui likau vienas ir tiesiog stengiausi bėgti neblogu tempu begaudydamas lėtesniuosius pagrindinės rungties dalyvius. Taip vienas iratbėgau iki finišo - pernai čia laimėjau 5,4km, o šiemet 10km.
Po varžybų atsiėmiau dalyvio suvenyrus - tradicinį puodelį ir magnetuką ir nuėjau pabėgioti. Apsiprausęs ir kiek užkandęs dar po Nidą pasivaikščiojau - iki apdovanojimų dar buvo likę nemažai laiko. Dar tikėjausi prieš apdovanojims tradiciškai pažiūrėti varžybų rezultatus, bet niekur neradau jų, o ir internete jie pasirodė ganėtinai vėlai ir labai netikslūs - tikriausiai bent 3 dienų prireikė, kad jau preliminariius apytiksliai tikslius juos padaryti. Keistoka, ypač kai visi buvo čipais. O dar prieš pora metų kiti teisėjai ir be čipų rezultatus tiksliai ir dar prieš apdovanojimus paskelbdavo. Taip ir kyla ne pirmą kartą man klausimas: ar tie čipai Lietuvoje brokuoti ar niekas taip ir neišmoksta jais gerai naudotis, nes panašios problemos jau ne pirmą kartą vyksta.
Sulaukėm pagaliu ir apdovanojimų - šiemet prizai už 10km čekiai sporto prekių parduotuvėje Vilniuje. Visa laimė, kad ir Šiauliuose viena to tinklo parduotuvė yra. Nors pasirinkimas kuklesnis, bet šiaip ne taip sugebėjau rasti bent kažką sau.
Netrūko ir kuriozų per apdovanojimus - apdovanojant pagrindinės 21,1km distancijos pirmą šešetuką net vienas žmogus ne tas apdovanotas buvo. Bet tikriausiai paskui išsiaiškino kas ir kaip, tuo labiau kad jiems prizinius pinigus į sąskaitas perveda, o ne tiesiai į rankas duoda.
Apskritai pačios varžybos kaip visada smagios, bet šiemet kaip reta daug problemų su laikų fiksavimais. Galbūt sistemos ,,užlūžo" kai vienu metu buvo suleistos visos distancijos ar tiesiog teisėjų nemokėjimas dirbti sistemomis. Toks savotiškas žingsnis atgal kokybės prasme. Bet apskritai visa kita kaip visada šaunu ir gerai, lauksim kitų metų.
Epiphany Dring

Skaitykite daugiau: http://sportas.lrytas.lt/futbolas/madrido-real-zvaigzdes-seimai-pavoju-uztrauke-pornografijos-modelis.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copyisada laukiu

2016-10-06

Vilniaus maratonas 2016

Daugeliui, ypač su sportu nesusidūrusiam, būtent šis renginys yra žinomiausias iš bėgimo srities - pagarba už tai marketingo specialistams. Tiesa jau seniai čia nedalyvavau, todėl šiemet progai pasitaikius vėl atvykau pažiūrėti kas ir kaip čia. Nors specialiai šioms varžyboms tikrai nesiruošiau, iš pradžių visai galvojau niekur nebėgti tomis dienomis, o paskui žymiai rimčiau pradėjau nagrinėti ,,We run Riga" 10km bėgimą - savotiškai ir įdomiau būtų pasisvečiuoti pas ,,braliukus", o ir įvertinus startinius mokesčius bei kelionės išlaidas kone 40 proc. pigiau nei Vilniuje bėgant tuos pačius 10km. Bet taip besvarstant nelauktai sulaukiau pasiūlymo prabėgti Lietuvos sostinėje po vienos įmonės vėliava, kuri apmoka starto mokestį. Taigi sugalvojau pasinaudoti tokia proga ir išsiruošiau į Vilnių.
Kad būtų patogiau dėl transporto, ramiau ir ne taip nuvargintų pati kelionė, o ir šiuo atveju pigiau keliaujant vienam prisiminiau keliones traukiniais - grafikas pakankamai patogus, kelionė greita.
Taigi atvykau į Vilnių, pėsčiomis nukulniavau iki arkikatedros, pakeliui dar kiek pro bėgimo trasą praeidamas. Buvo apie 12 valanda, tarsi ir varžybų įkarštis, trasoje retais intervalais pasirodydavo vienas kitas bėgikas. Tradiciškai prie registracijos vietos sporto kaimelis - tiksliau reklaminių palapinių miestelis, nes nemaža dalis nieko bendro neturėjo su sportu. Sulaukėm ir numerių su startiniu paketu, kuriuos buvo paėmęs vienas iš maratono dalyvių, kuris dar po finišo nukeliavo iki biuro, paėmė numerius ir grįžo atgal. Paieškojau kur čia galima būtų persirengti, bet vienintelį ką radau - vieną palapinę, su atitvertomis po vieną vietą vyrams ir ir moterims. Kadangi jau skubėjau ir sunkiai jau bebūčiau normaliai spėjęs apšilti, greitai persirengiau viename iš biotualetų, kurių visai nemažai buvo Gedimino kalno papėdėje.
Atidaviau kuprinę į daiktų saugyklą, kuri buvo pačiame miestelyje - uždėjo popierinius lipdukus su mano numeriu ir padėjo kuprinę. Kiek apšilau ir nukeliavau į starto vietą - pavyko išeiti į priekį ir nesigrumdyti masėje.
Startas - ir visi pasileidom link Mindaugo tilto. Danga ne itin lygi, dar kiek per kojas gavau, bet ne taip stipriai kaip Naisiuose, gana tolokai nuo lyderių atsidūriau, bet prie tilto nemaža dalis ,,starterių" jau ėmė lėteti ir pradėjau ,,kastis" į priekį. Po tilto sekė gana ilga ir nuobodi, nors lygi ir jau iš kitų bėgimų pažįstama Upės gatvės atkarpa. Pirmą, bet ne paskutinį kartą šiose varžybose, apėmė savotiškas apokalipsinių filmų jausmas - tarsi išmiręs miestas, kurį protarpiais užpildo savanoriai, teisėjai, ar pavieniai fotografai. Apsukom šiokį tokį ratelį ir įbėgom į Gedimino prospektą - kone vienintelę masinę žmonių (žiūrovų) susibūrimo vietą šioje trasoje - iki to laiko jau spėjau ,,atsikasti" iki 5-osios vietos, bėgau vienas ir jau gana toli paleidęs pirmuosius. Iš esmės niekas nepasikeitė ir iki finišo. Pasisukinėjom senamiestyje, vis pasisaugant grindiniu, kad kur kojos neišsisukti. Nuo rotušės prasidėjo ilgas pakilimas, kuris pasirodo ne vienam čia įsimena kaip Subčiaus kalnu - atrodo ir ne itin status, bet matyt per savo ilgumą vis tiek duoda savo. Paskui vėl pakalnė plentu, pora posūkių - prie vieno kiek pamąsčiau darkur čia bėgti: pastatytas barjeras, kažkaip įdomiai aptverta, bet dar ne taip toli priekyje mačiau varžovą, tai paskui jį ir nubėgau, dar kiek pakilau ir jau netoli ir finišas.
Po finišo praėjau ilgu koridoriumi, kur gavau dalyvio medalį, bei atsigerti vandens ir bealkoholio alaus. Dar kiek pabėgiojau ir nuėjau atsiimti savo kuprinės, kas ne taip greitai ir paprasta pasirodė. Nors ir pagal numerį sužymėjo, gal ir padėjo taip, bet ilgai ieškojo - svarbiausia, kad rado.
Nuėjau ir apsiprausti į dušą - sunkvežimį. Tikėjausi, kad bus milžiniškos eilės, bet eilės dar pakankamai mažos buvo.
Per daug nebeužsilaikiau ir keliavau atgal į traukinių stotį, pakeliui dar sustojau vienoje kavinėje užkąsti. Kaip tik pro tą gatvę ėjo bėgimo trasa, todėl galėjau pažiūrėti 4,2km bėgimo akimirkas. Toks savotiškas jausmas - pirmieji matosi, kad tikrai bėga, kovoja, stengiasi, po to tarpas ir kiek mažiau jau kovos, o paskui prasidėjo visiška ,,masovkė" - žmonės su ausinukais, su įmantria išvaizda ir šiaip jau daugiau tokie ,,parodomieji bėgikai", sunkiai telpantys į varžybų formatą. Gal net atsidūrę renginio nuotraukose ar bent jau ,selfi" pasidarę ir į socialinį tinklą įsikėlę, tikriausiai pasigyrę daugeliui, kad bėgo maratone - na bent jau sveikai praleidžiantys bent vieną dieną metuose, kas jau yra gerai.
Apskritai varžybos (ar tiksliau renginys bėgimo tema) tarsi ir neblogai suorganizuotas, bet giliau pažvelgus apima savotiškas tuštumo jausmas: jei pvz. bėgant Kaune 5km ar 10km sunku rasti vietą pailsėti nuo žmonių, tai čia atvirkščiai - sunku rasti žmonių trasoje, o ir šie žymiai tylesni. Net tie patys šabloniški renginio vedėjų bandymai ,,užvesti" ,,ar yra iš miesto X?" veikia skirtingai - Vilniuje net pavienius balsus sunku buvo išgirsti.. O ir apskritai jei Kaune starto - finišo vieta šurmuliuoja, Vilniuje daugiau bandymas padaryti kažką iš nieko, į ką publika visiškai pasyvi.
Vis dėl to didelis dalyvių kiekis rodo, kad renginys turi savo vartojojus, kurie sumoka nemažus starto mokesčius, atvažiuoja iš gana tolimų kampelių ir dalyvauja. Puikus marketingas, užauginęs savo publiką daro savo. Klausimas tik ar bėgimo mada laikinas reiškinys ar ilgalaikis? O jei ilgalaikis ar vartotojai tobulėjantys ir ieškantys geresnių alternatyvų ar jiems visiškai užtenka to?.

2016-09-12

Medininkai - Vilnius 2016

Tradicinis, šiemet jau ir jubiliejinis 25-asis estafetinis bėgimas - kaip ir patys organizatoriai minėjo bene vienintelis tiek ilgai išsilaikęs estafetinis tradicinis bėgimas. Ir jei iš pradžių dėl tuo metu visai neblogų piniginių prizų čia susirinkdavo stipriausi Lietuvos bėgikai (kartais net specialiai tam ir komandas sudarydavo), tai pastaraisiais metai bėgikai čia renkasi daugiau iš idėjos, klubo prestižo ar tarpklubinės įskaitos.
Tradiciškai registracija gana ankstyva, dėl ko keltis reikėjo kiek po 4 ryte, kad 5 kau išvažiuotume. Atvykome laiku, kaip ir kasmet užpildėme tuos pačius registracijos blankus ir gavome numerius - šį kartą jau tikriausiai jubiliejaus proga specialiai renginiui pagamintus šiuolaikiškus, o ne tradicinius čia, dar tikriausiai tarybinės gamybos.
Dar viena naujovė šiemet - išvežimų į etapus tvarka: pirmi etapai išvežami anksčiau, vėlesni vėliau. Kadangi šiemet vėl teko paskutinis etapas, tai ilgokai laukiau registracijos vietoje, bet iš esmės geriau - nereikėjo saulėje kepti tiek ilgai.
Nuvežė į etapo starto vietą, ne per daugiausiai laiko bebuvo likę, apšilau ir sulaukiau savojo komandos nario - kaip ir pernai iš esmės jau nieko nebelemiantis mano bėgimas. Tiesa jei pernai priekyje varžovas už 5 minučių, tai šiemet už 2 - bet vis tiek per 5km ,,atlošti" tiek galima tik prieš gerokai silpnesnį varžovą, koks tikrai nebuvo šį kartą. Taigi vėl gana ramiai pradėjau, nusileidau į pakalnę, užkilau į kalną, vėl nusileidau į pakalnę - visai smagiai bėgosi, bet pabaiga vis tik jau sunkoka pasidarė. Bet šiaip ar taip ramiai finišavau atnešdamas komandos lazdelę antroje vietoje.
Dar kiek pabėgiojau po to, apsiprausėm ir laukėm apdovanojimų. Jubiliejaus proga ir orkestras surengė pasirodymą, o po to ir apdovanojimai prasidėjo. Tradiciškai pastariesiems metams taurelės ir medaliai. O po to prasidėjo liadiškai kalbant ,,bardakas", kai tokius pačius medalius, kuriuos gavome per apdovanojimų ceremoniją, pradėjo teikti kiekvienai komandai už dalyvavimą: savotiška trintis prie scenos, vieni vėluoja pasiimti, kiti jau prieš juos nori gauti - ir pasiėmus paprastai pro duris iš karto. Taip gana greitai visa salė ir ištuštėjo, tradiciškai dar pasidėkojo vienas kitam organizatoriai ir renginys baigėsi.
Apskritai graži bėgimo idėja, savotiškai įdomus pats renginys, nors neaišku ar dėl lėšų trūkumo ar kompetencijos stokos praktiškai nebeprogresuojantis organizacine prasme - ar tiesiog jau nebėra kur ką keisti ir viskas jau nusistovėję per amžių amžius. Etapų laikai šiemet nebebuvo oficialiai sekami, nors teisėjai prie kiekvieno etapo ir buvo. Toks visškai tradicinis biurokratinio aparato renginys, nors ir turintis savo specifinę aurą.