Kuldigos pusės maratono

Kaip jau tapo įprasta antrą rugpjūčio savaitgalį keliauju į Kuldigą bėgti pusės maratono, nors ten niekada nieko gero nesubėgu, nes paprastai būna karšta o ir trasa ne iš lengvųjų.
Šiemetinė kelionė prasidėjo 9,25 pro Kuršėnus link Mažeikių. Nuotaiką vėl sugadino kelininkai - naujai išlietas platus kelias, o ribojimas paliktas 50km/h. Nesinori ,,užšokti" ant ,,žalių žmogeliukų" tai ir kuteniesi apie 60 kokius 15km... Na bet po to vėl normali kelionė: Mažeikiai, Latvijos siena, tiesa jau daugiau simbolinė - stovėjo pora žmogeliukų, bet nieko nestabdė tai niekas ir nestojo :) Ir gerai kad nestabdė, pasirodo bent du iš trijų mano pakeleivių neturėjo pasų - nors šiaip Europos sąjunga be sienų ir pan., bet neseniai teko kai kam ir iki Lietuvos konsulato Lenkijoje pasivažinėti, nes neturėjo kai kas dokumentų...
Toliau Ezere, Saldus, kur kokį kilometrą ne ten buvau pasukęs, bet greitai grįžau kur reikia ir Kuldiga. Kiek keista Latvijoje, kad keliai prie sienos tarsi pritaškyti asfalto ir labai nelygus, nors pavažiavus giliau visai geri patampa...
Atvažiavome į Kuldigą apie 12, bet iš karto problemos: stovi kareivukai ir neleidžia važiuoti užtvėrę kelią, būsimą trasą. Teko apvažiuoti iš kito miesto galo ir šiaip ne taip ne itin arti starto vietos pasistatyti mašiną.
Pats miestelis gana gražus ir senoviškas, turi gražų tiltą per Ventą, kurį reikėjo perbėgti 8 kartus, yra ilgiausias Europoje krioklys, prie kutio taip dar ir nesu buvęs, - gražu, Lietuvoje sunku rasti atitikmenį.
Registracija praėjo labai sėkmingai - nors šiaip yra starto mokestis, bet kadangi vienais metais ten buvau prizininkas tai nuo jo atleido. Visai žvaigždė pasijutau, kviestinis svečias :) Nors puikiai žinojau, kad šiemet bėgsiu žymiai lėčiau - tiesiog taip jau išėjo, kad dar kovo mėnesį pervargau rinkdamas kilometrus ir rašydamas magistrinį, balandį dar susirgau, tai po viso to atsigauti pradėjau tik birželio viduryje apkarpydamas kilometražą ir stengdamasis pasiruošti bent Lietuvos čempionatui. Na iš esmės planas pavyko LR pirmenybėse atbėgau trečias, tačiau ten tebėgau 3km, o čia 21km ir tai visai skirtingi dalykai. Nežinau, gal yra žmonių, treniruočių sistemų, kad vieną savaitę prabėgus 3km kitą savaitę gerai bėgtum 21km - aš puikiai žinau savo pavyzdžiu, kad bent vieną iš jų ,,plauksiu". Ankstesniais metais po LR čempionato būdavo dar dvi, kartasi net trys savaitės, per kurias kiek pabėgiojus ilgesnių bėgimų dar pavykdavo bent vidutiniškai prabėgti, o šiemet tik savaitė... Taigi puikiai žinojau, kad nieko gero neprabėgsiu, bet reikėjo bent jau pabandyti ir tuo įsitikinti arba paneigti.
Apšilimą pradėjau prieš 40min ir iš karto pajutau, kad nieko nebus... Nors kojos ir buvo lengvos, bet pakeltos rankos bėgant man iš karto duoda signalą, kad jau negerai... Įvykiai po starto tai gana greitai patvirtino... Pirmas km per 3,18 ir jau nelengva - prieš keletą metų pradėdavau iš 3,10 ir nesunku būdavo. Pirmą ratą prabėgau grupėje su pažįstamais lietuviais, o po to pradėjo byrėti grupelė - paleidau pirmuosius, kiti nuo manęs atsileido ir taip žiūriu, kad bėgu vienas, o tempas krenta ir nieko negaliu padaryti... Daug posūkių, senas naujai sudėtas akmenų grindinys prieš tiltą ir per patį tiltą gadino tiek nuotaiką tiek laiką, tiesiog pyktis ėmė, kai kojos kraiposi į visas puses, o jas dar ir taip skauda. Diena karšta, tikriausiai virš 30C pavėsyje, o vietomis mieste jokio vėjo ir ant saulės, oro trūksta, gerklė džiūna, koją skauda, o jau antrame rate bėgau beveik sausas, t.y. neprakaituodamas, ėmė vietomis šaltis krėsti - matyt jau perkaitau ir organizatorių parūpinti vandens punktai tikrai padėjo, kaip ir gyventojų aplaistymai vandeniu šulinio vandeniu žarna... Pasivijo ir veteranai, o man galvoje mintis tik pabaigti, tiesa pamatęs už nugaros netolumoje pažįstamą lieuvį nusprendžiau, kad šiam jau nereikia pasiduoti ir išlaikiau taip iki finišo. Užkabino medalį, davė vandens stiklinę, maudė kojas, skaudėjo nugarą, vienu metu ėmė dingti garsas ir net vaizdas, bet greitai praėjo prisėdus. Sėdžiu, geriu vandenį, silpna, dar kiek pavaikštau pažiūrėti kaip kolegoms sekasi, užkabina dar vieną dalyvio medalį (matyt per klaidą, nes jau gavau savo)... Sulaukiu kitų, nueinu iki mašinos, pasiimu daiktus ir einu į dušą, bet mažai jis tepadeda ir nuovargis vis jaučiasi. Pasiimu maisto talonų ir einu laukti savo porcijos, kuri priklauso bėgimo dalyviui. Eilė didelė, ir kuo toliau, tuo silpniau darosi - tikriausiai ne nuo nuovargio, o dėl tų kavinės kvapų, net bloga pasidaro. Nueinu į šoną ir po truputį praeina šleikštulys, atsigeriu šaltos giros, kurią papildomai pirkau ir viskas ima gerėti. Pavalgau dešrelės su pomidorais - keista, kad o varžybų kartą dieną duoda tokį maistą, nors gal ir gerai - sako, kad po išgertuvių geriausiai valgyti riebų maistą, gal ir čia panašiai yra?.. dar pasižiūriu į protokolą - atbėgau 17-as per 1,18,24. Labai silpnai, tikriausiai lėčiausiais mano pusmaratonis, bet viskas dėsninga: jau keturi metai rezultatai eina žemyn kaip ir pati savijauta blogyn... Ir iš esmės viskas prasidėjo kai pakeičiau treniruočių sistemą, kurios nuo rudens reikės atsisakyti ir ją pakeisti.
Na bet jau laikas kelionei namo, ir atgal sugalvojau keliauti kitu keliu, kiek trumpesniu. Pradžia gera - Skrunda, o po to prasidėjo linksmybės, tiksliau vieškelis. Na ir teko pavažiuoti kokį 15km žvyru - įdomus jausmas, mašina labai įdomiai slysta, po truputį reikia ,,gaudyti". Žinoma po tokios kelionės reikės nuplauti ją, tuo labiau, kad kitą savaitę varysiu techninei apžiūrai.
Taigi reziumė: renginys kaip visada organizuotas puikiai, kaip visada pragariškas oras ir sunki trasa bei mano silpnas pasiruošimas šiai dienai. Finansinis minusas įvertinanat kelionės išlaidas (dar gerai, kad startinio nereikėjo mokėti), o gavau marškinėlius, pavalgyti ir medalį dalyviui. Žinoma emocijos ir puiki treniruotė, parodžiusi pasiruošimo lygį. Na bet dar turiu mėnesį iki Vilniaus maratono, gal dar ką pasiruošiu jam, nors bus sunkoka...