2017-01-30

Gyvybės ir mirties keliu 2017

Jau 26-ąjį kartą vykstantis tradicinis nevaržybinis bėgimas, kuriame iki šiol dar nebuvau dalyvavęs - dėl to pasitaikius progai nusprendžiau ištaisyti tai. Nors buvo ir kitų variantų - kitą dieną varžybos organizuotos Suginčiuose ir Klaipėdoje, bet taip dar besvarstant kur važiuoti netikėtai sulaukiau prabėgti už Lietuvos šaulių sąjungą Vilniuje. Patogiau, pigiau, o ir smalsumas nuvedė galų gale būtent šiuo keliu. Žiemą rimtai ne itin ruošiausi, o kontrolinei treniruotei visai geras variantas, be to ir pabėgti per asfaltą visai į naudą - mano gimtajame mieste kaip buvo pasnigę ir pašalę, taip pora savaičių niekas ir nevalė miesto gatvių...
Išvažiavom gana anksti - tradiciškai kai laukia tolima kelionė į Vilnių. Autobusas pilnas žmonių, bet pažįstamų vienetai - savotiškai nejauku, o ir atmosfera specifinė. Nuvykom tiesiai prie Antakalnio kapinių jau po 11 (startas 12.00), vadovai prisakė niekur nelipti, kol jie sugrįš. Na, galvoju, gal ką registruos, gal numerius paims ar pan., bet grįžę 11.25 (jau ir apšilimas kiek vėluoja) tiesiog pasakė, kad visi einam prie kapinių, į autobusą nebegrįšim, jis lauks prie finišo. Ne itin besigaudydami kas vyksta, dar nuėjom su šauliais prie starto teisėjų palapinių, pabandėm registruotis, bet sakė jau nebereikia, nes startinių apyrankių nebėra, o finiše dalyvių medalius vis tiek duos. Kadangi laiko jau visai mažai bebuvo likę dar kiek apšilom ir pradėjau ieškoti starto vietos. Pabaigoje rikiavosi kariuomenės būriai (kuopos, būriai ar kaip ten vadinasi jų vienetai), toliau tiesiog bėgikai, o aš į priekį nuėjau. Kalbamės sau su senais pažįstamais, kažkas užsiminė, kad su patranka startas bus duotas ir ši visai netikėtai driokstelėjo. Niekas nieko prieš tai nepasakė, net nemačiau, ar šalia buvo koks nors teisėjas - tiesiog pasileidom į trasą ir jau pirmame posūkyje vos prasilenkėm su mašinomis ir autobusais. Dar kiek pabėgom ir priekį išlindo policijos mašina - gerai, pamanėm, tuoj kelią padarys, bet klydom. Gana griežtai davė komandą visiems rikiuotis už jų niekam nelenkti, o patys sumažino greitį taip, kad vietomis vos ne pėsčiomis jau eiti reikėtų. Aišku kilo nepasitenkinimas tarp bėgikų, bet kurį laiką tampėmės paskui baltai žalią mašiną - pagreitėja kai kelias laisvas ir nėra sankryžų ar žiedų, o prieš juos pristabdo ir net sustoja. Galų gale daugiau laisvo kelio atsirado ir prasidėjo normalesnis bėgimas. Sulaukėm ir šios trasos ,,kalno žudiko" T. Narbuto gatvėjė ir dalyvių minia galutinai išsitempė. Nuo to kalno vienas ir parbėgau iki finišo, pora kartų pamesdamas iš akių priekyje bėgančiuosius, bet rasdamas kelią toliau.
Po finišo kiekvieno dalyvio laukė medalis, o aš iš karto pradėjau ieškoti mūsų autobuso. Bet pasirodė sunki užduotis ten jų aplinkui koks 50 ar daugiau buvo. Kiek pabėgiojau, dar spėjau arbatos ir bandelių paragauti, sulaukių kolegų ir netikėtai sutikom komandos vadovą, kuris paaiškino kur yra autobusas. Nubėgom iki jo, persirengėm ir laukėm šaulių grįžtančių, kurie dar ir foto sesiją darėsi ir dar kažkuo užsiėmė. Sulaukėm, kaip paskui ir dalyvių apyrankių ir medalių - ir pajudėjom namo.
Apskritai savotiškas chaosas visa kelionė - visai kitaip keliauti, kai žmonės su sportu ne itin ką bendro turi. O pats bėgimas su savotiška aura, gražus ir prasmingas, nors organizacine prasme minusų yra. Panašiai kaip ir Šiaulių bėgime oro uoste vykdoma išankstinė registracija, bet paskui ji niekam nereikalinga: nei numerių, nei kažkokios realios apskaitos kiek iš tikrųjų dalyvių, nes dalis užsiregistravusių neatvyksta, o ir be registracijos bėgti jokių problemų, ypač motyvacija dingos kai šiemet starte dalyviams apyrankių pritrūko. Starto procedūra irgi savotiškas rebusas - šūvis duodamas prie pačių kapinių matyt, o starto vieta visai kitoje vietoje, kur nieko nematai, nieko negirdi, kas ten vyksta. Šį kartą pasisekė, kad autobusas nuvažiavo į finišo vietą, nes jei pats būčiau važiavęs dar būtų reikėję atgal tuos pačius 9km prabėgti. Aišku didžiausia šio bėgimo nesąmonė - policijos darbas: pirmą kartą per bėgimą teko bėgti su tokiu tempo reguliavimu. Žinoma bėgimas nevaržybinis, prizų niekas už tai neduoda, bet kad trukdytų bėgti norimu tempu dar nėra pasitaikę per visus mano bėgiojimo metus. Bet šiaip gera bėgimo šventė: nemokama, simboliškai graži, dalyviams nemokami suvenyrai, arbata ir bandelės po finišo, spaudos ir valdžios atstovų dėmesys, galimybė pabėgioti po Vilniaus gatves. Tiesiog didelis masinis bėgimas gražia proga įveikti distanciją, nes rimčiau bėgti gali būti problematiška.

Komentarų nėra: