Vilniaus maratonas 2010

Savotiška tradicija tapo vienas maratonas per metus rudenį ir šį kartą vėl Vilniaus maratonas. Tiesa sunku sakyti, kad tai tas pats kaip ankstesniais metais - trasa visiškai kita ir palyginti savo progresą ar regresą labai sudėtinga. Apskritai šiemet maratonas tapo savotišku šou renginiu, o ne normaliu bėgimu: per dvi dienas prigalvota visokiausių netradicinių parodomųjų varžybų, kaip visada prekybininkai aktyviai siūlė savo produkciją - žodžiu tipiška savotiškai sušiuolaikinta kaimo šventė.
Į Vilnių atvykome kiek po aštuonių, pakeliui rūkas, vietomis labai tirštas ir nuėjom numerių. Kartu su jais gavom ir proginius marškinėlius - maišus, berods 2XL dydžio - na beveik dvigubai platesni, nei daugumai bėgikų tinka. Norėjau pasikeisti, bet pasakė, kad visi vienodo dydžio - tai taip ir nesupratau, kam tada registracijos metu reikėjo nurodyti dydį? O pats dydis taip pat retas, ne itin ,,einamas" parduoti, tai tikriausiai taip ir ,,iškišo" visą partiją: ir reklama ir nuostolio nėra.
Paskui dar kiek pavaikščiojom trasa ir iš karto pastebėjom, kad ji skiriasi nuo žemėlapyje pateiktos: privingiuota parke, atsirado papildomi posūkiai prie šv. Onos bažnyčios.
Apšilimas, savijauta kaip ir pusėtina, startas kiek vėlavo. Jau pati pradžia kiek išgąsdino: taip greitai atrodė visi bėga, o ir kojos kiek atšalusios ar šiaip neaišku dėl ko vietomis po truputį traukiojo raumenis. Lyderiai kone iš pradžių ir nubėgo, bet dėl to perdaug nesikrimtau - tempas buvo geras, tikėjausi ,,suvalgyti" antroje pusėje ir pirmus ratus po truputį lėtėjančiai laikiau po 3,40, paskui po 3,50, o nuo 23km žiūriu jau ir 4 tesibėga. Antrame rate dar pavijau vieną nubėgusį priešininką, kilau į kalną prieš Žalgirio stadioną sunkiai, bet pabėgau, paskui dar po kelių km pamačiau, kad dar vienas ,,plaukioja" ir prisivijau, bet tuo manasis bėgimas ir baigėsi: prie maitinimo punkto jis pagreitino, o man jau kojos ,,užtrauktos" buvo. Taigi likę 1,5 rato tapo bėgimu kaip nors iki finišo nuo maitinimo punkto iki kito kramsnojant bananus ir gurkšnojant visokiausius skysčius. Na tikėjausi, kad mane tuoj ims ,,valgyti" priešininkai iš galo, bet iki pat finišo taip ir bėgau, o čia padariau vieną klaidą: sugalvojau pagreitėti bent paskutinį kilometrą. Pagreitėjau ir stipriai ėmė traukti blauzdos raumenį, taip kad net teko sustoti likus keliems šimtams metrų ir bandyti jį ištempti, bet ne ką tai tepadėjo, tik praradau nemažai laiko. O tuo metu kaip tik vienas iš priešininkų dar spėjo mane prisivyti ir aplenkė prieš pat finišą.
Po finišo savijauta prasta - na vis tik maratonas, o ir pasiruošęs ne per geriausiai buvau. Atidaviau ,,čipą" ir gavau sunkų maišelį, kuriame nemažai ko buvo prikrauta (na bent tai gerai): kažkoks energetinis gėrimas, kurį ir čiupau pirmiausia ir greitai pasigailėjau, kai pradėjo vimdyti nuo jo. Kukurūziniai sausainiai ,,suėjo" visai gerai, gira ypač gerai, vanduo irgi neblogai, o štai nuo visų tų jogurtėlių vėl pasidarė bloga. Dar įmestas 25Lt nuolaidų kuponas, nors ir su juo pirkti neapsimoka - labai jau brangios prekės.
2,51,06, 6-oji vieta (tarp lietuvių 5-oji) - labai prastas laikas, vieta pusėtina. Iš kitos pusės jei su tokiu laiku sugebu būti taip gana aukštai, tai jau pasako varžybų lygį ir nevykusią trasą.
Prieš keletą metų tame pačiame Vilniuje (tik kita trasa) prabėgau 2,39,40 ir likau 10-as, kiek vėliau 2,55; 2,47, bet atitinkamai 15-as ir 9-as. Iš tikro varžybų lygs po truputį smunka ir jei ne Lietuvos čempionatas būtų visai prastai, tada pirmieji tikriausiai ir vos 3h liptų. O ko čia bėgti geriems ar gerai? Prizinio fondo nėra (kai tada atbėgau 10-as kaip tik 10-uką ir apdovanojo), o dėl Lietuvos čempionato medalių taip pat vienetai stipresnių tesusirenka. Toks mėgėjiškas maratonas, su pakankamai dideliais mokesčiais. Žinoma visa ko ir gaunama: marškinėliai, povaržybinis maišelis, bet iš esmės tai rėmėjų dovanos. Trasa Vilniaus savivaldybės rūpestis, teisėjai - savanoriai. Na bet gal toks jų pasirinkimas.
Trasa - visiška tragedija. Startas prie Katedros, pakilimas į Mindaugo tiltą, vėliau dar didesnis į Žalgirio stadioną, kur stadiono taku 300 metrų ir lauk pro kitus vartus. Iš ten gana aštrus posūkis į kairę ir pro kažkokius kiemus vėl aštrus posūkis į Olimpiečių gatvę, dviračių taku iki Šilų tilto ir juo nusileidus visiškas apsisukimas 180 laipsnių nuo tilto į Neries krantinę. Pabėgus kokį kilometrą vėl visiškas apsisukimas ir atgal ta pačia krantine. Šiek tiek pakilimas, tiltas per Vilnelę ir vėl 90 laipsnių posūkis link parko, kuriame priraityta posūkių. Išbėgus prie Gedimino paminklo vėl ištęstas posūkis aplinkui, posūkis į Maironio gatvę iki šv. Onos bažnyčios, o ten ,,linksmoji" dalis: 90 laipsnių posūkis į dešinę, koks 30m ir apsisukimas aplink medį, vėl 30m ir vėl 90 laipsnių posūkis. Ratas baigiamas dar pora ištęstų 90 laipsnių posūkių. Ir taip 4 ratai. Per ratą 11 posūkių 90 laipsnių ir 4 180 laipsnių. Visi šie posūkiai stipriai ,,muša" iš ritmo ir gero laiko čia tikėtis labai sunku maratone: 10km, dar 1/2 maratono, bet daugiau... Prasčiausia maratono trasa, kuria teko bėgti Vilniuje. Jei kitąmet bus ta pati, labai rimtai reikės pagalvoti, ar iš viso bėgti čia.
Apskritai renginys organizuotas pakankamai neblogai, nors labai daug pašalinių dalykų, smulkmenų, kurios menkina visas varžybas. Taip sakant šou liaudžiai, nepretenduojant į aukštą lygį, tarsi patiekalas ne restorane, kavinėje, o apsilankymas Mcdonadlse. Na vis geriau nei kebabinėje...