Birštonas - Prienai 2015

Dar vienas tradicinis bėgimas, kuriame iki šiol nebuvau dalyvavęs ir šį kartą jau pavyko suderinti datas, kad ir čia sudalyvaučiau. Anksčiau šis bėgimas vykdavo gegužės pabaigoje, kartu arba savaitę prieš LLAF taurės varžybas stadione ir pirmenybė tais laikais skirdavau ten - o ir šiaip fiziškai neįmanoma vieną savaitę prabėgti 3km, o kitą 10km ir abu gerai, bent vieną, o dažnai ir abu subėgsi prasčiau nei gali. Dabar šis bėgimas nukeltas visu mėnesiu į priekį ir prijungtas prie miesto sporto šventės.
Užsiregistravau internetu iš anksto, kai dar starto mokestis 2 eurai - gana mažai šiais laikais. Kelias gana ilgas, tai ir keltis teko anksti. Atvykus gana greitai radom registracijos vietą, pasiėmėm numerius ir sulaukėm, kol išveš į starto vietą. Kai pamačiau bėgimo pavadinimą - galvojau, kad bėgimas ir vyks nuo Birštono iki Prienų, bet ne, pasirodo Birštono nesieksim, nebent per Nemuną, jei turim geras akis ir iš gero kampo pamatysim. Kitas didesnis minusas - atvažiavo pora mažų autobusų, į kurį tilpo tikrai ne visi, o dalį iš tilpusių dar ir vairuotojai iškrapštė, nes per daug keleivių. Nuvažiavom į starto vietą, paleido visus prie vieno iš viešbučių ant Nemuno kranto ir išvažiavo paimti kitų bėgikų. Pažiūrėjom kiek aplinką ir atėjo apšilimo laikas. Tuo metu ramiai stovėjo kitas autobusas - dar pasiklausiau: tikrai stovės ir veš daiktus iš paskos bėgikų, o jei dar reikės paimti likusius iš starto vis tiek grįš ir lydės bėgikus. Taip ramiai ir palikau savo varžybinius marškinelius autobuse. Pabėgiojau, grįžtu 20 min iki starto - nebėra autobuso. Dar ramiai pasidariau mankštą, pagreitėjimus. Kaip ir daugelis nežinojau kur startas, bet likus 10 min iki starto išvedė visus ten. Bet ir ten autobuso nebuvo - paklausiau teisėjų: ne, nebegrįš, tiek to dėl numerio, tikėkimės kad suveiks čipas. Ką jau darysi, teko stoti į startą su storais marškinėliais ilgomis rankovėmis ir be numerio.
Startas ir greitai nubėgo vienas lyderis, o aš įsitaisiau antroje grupelėje. Kol kad buvo miškas ir vėsu lyg ir nieko, bet išbėgom į plentą, kur saulė ir mažai vėjo - karštis nejuokais pasijuto. Jaučiau, kad organizmas perkaista, nebėra ventiliacijos ir darbingumo. Paleidau tą grupelę ir pasivijo kita, prie kurios prisikabinau. Ramiai už nugaros jau nuo 3km ėmiau laukti finišo - tiesiog ramiai atbėgti, nes kovoti jau tokios savijautos aišku įmanoma, bet kažin ar prasminga.  Likus porai km iki finišo vienas iš grupelės dar pagreitėjo, prisijungiau ir paskutinius km kartu prabėgom ir draugiškai finišavom. Galutinė 6 - 7 vieta, prastas laikas ir baisi savijauta.
Parbėgus iš karto nusivilkau marškinėlius, gavau buteliuką vandens ir kalendoriuką. Dar paklausiau kur autobusai - nėra, o daiktai čia, ant pievos sumesti. Nusegiau numerį, kurį reikėjo grąžinti - kur nereikės, kai numeriai ,,Ąžuolyno bėgimo", vykusio balandžio mėnesį ir dar vyksiančio rugsėjį - iratidaviau čipą. Dar kiek pabėgiojau ir optimistiškai tikėjausi rasti kur nusiprausti - teko pasitenkinti tualetų arenos kitoje pusėje kriaukle, o ir pačių tualetų nors ir koks 20 kabinų, atrakintos gal pora tebuvo.
Apskritai pačios varžybos gal ir neblogai suorganizuotos, bet aiškiai žmonės nesusitvarkė su didesniu dalyvių kiekiu, viskas paskaičiuota mažesniems kiekiams: tualetų trūkumas, autobusų trūkumas, vietos starte trūkumas, net vandens po varžybų paskutiniams jau ėmė trūkti. Nuvylė ir pati trasa, gal dėl to, kad tikėjausi kita Nemuno puse bėgti, gal dėl gana nykaus ir nuobodaus kelio. Nudžiogimo operatyvumas - rezultatai jau po poros valandų paskelbti. Savotiškas bėgimas, su nemažai minusų, nors turi ir pliusų.