Tradiciškai spalio pabaigoje vykstu į šias varžybas - nuo pat jų atkūrimo 1997 metais nesu praleidęs nė vienerių, nepraleidau ir šiemet. Bėgimas skirtas V. Rimkui, kareiviui, per potvynį Rygoje išgelbėjusiam nemažai žmonių, bet pačiam neišsigelbėjusiam...
Kelmė nėra toli, maždaug maratonas nuo Šiaulių, be to šis bėgimas tampa tarsi savotišku žingsniu, slenksčiu, šuolių į naujo sezono pasiruošimą, nes paprastai spalio mėnuo man tampa kaip ir poilsinis ir nuo lapkričio prasideda rimtesnis darbas.
Taigi nuvykęs į Kelmę užsiregistravau, pasiėmiau numerį ir išbėgau daryti apšilimo, mat iš registracijos vietos autobusas visada veža į starto vietą ir paprastai ne tada, kada parašyta nuostatuose, dėl ko kyla nemažai sumaišties ir lieka nedaug laiko apšilimui. Kaip ir šiemet - išvežė 10 min anksčiau. Nuvažiavus dar kiek pabėgiojau, padariau mankštą, pagreitėjau ir greitai atėjo starto laikas. Bėgosi gana gerai - tolygiai, nors ne itin greitai, tiesiog dirbant. Pradžia pasirodė labai greita, po to ,,gaudžiau" ir pagavau keletą varžovų, o dar keli ,,prisikabino" už nugaros ir ilgokai laikėsi, kol likus iki finišo geram puskilometriui pradėjau finišuoti. Tada įvyko priešingai nei tikėjausi: abu besilaikę už nugaros labai stipriai pagreitėjo ir taip ir atbėgau 4-as. Retas atvejis, kai čia netampu prizininku, bet iš esmės tai tik moralinis aspektas, nes prizai čia labai minimalūs. Dar kiek pavaišino arbata, bet parbėgus po atsistatymo jos jau nė kvapo nebeliko.
Apskritai trasa kalnuota, man visai patinkanti, oras neblogas šiemet, organizacija kaip visada prastoka. Vienos iš tų varžybų, kuriose tik dalyvauji, tarsi gera treniruotė ir nesijaučia beveik jokio šventiškumo, organizatorių rūpestingumo ir nėra prizinio fondo: tiesiog paprastos tradicinės kaimo varžybos. Bet kuriuo atveju kitais metais vėl bėgsiu, vien dėl tradicijos, sezono pradžios pažymėjimo ir geografinės padėties.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą