IX pasaulio lietuvių sporto žaidynės

Labai iškilmingas pavadinimas, renginys sulaukęs ir politikų dėmesio, tarp kurio renginių buvo šiek tiek bėgimo. Apskritai visame sporto (ir ne tik) katile lengvąją atletiką atstovavo tik diskininkai ir ietininkės bei estafetinis bėgimas (10 žmonių po 1km), kuriame šį kartą ir dalyvavau. Registracija buvo išankstinė ir gerokai iš anksto, nors apie pačią žaidynių tvarką informacijos ir buvo labai mažai, ne itin jos padaugėjo ir varžybų dieną.
Varžybų startas buvo numatytas 14.00, bet išvažiavome kiek anksčiau dėl visa ko. Atvykė kiek po 12 į varžybų vietą radome daug palapinių, jau vyko koncertas ir kiti šventiniai renginiai. Pradėjome ieškoti, kur čia varžybų registracija, tai vis siuntinėjo prie kitų stalų ,,gal ten...", ,,eikit ten.." ir pan., kol galų gale išsiaiškinom, kad iki 13 niekas neregistruos ir nėra kur čia skubėti. Per tą likusį laiką apėjom varžybų trasą - šiaip kaip nieko trasa, kone stačiakampė, vienas pakilimas, tiesa tikrai ne 1km, kažin ar 800m belikę. Žinoma man kaip stajeriui, kuris paskutnį kartą 1km bėgo prieš 10 metų tokia žinia ne itin prie širdies, bet kiek yra tiek.
Paskui susitikom pažįstamų veidų ir taip bekalbant išsiaiškinom, kad dar reikia nukeliauti iki akreditacijos centro, kur duos pažymėjimus, marškinėlius ir kitas dalyvių smulkmenas. Taigi keliese nubėgom iki jo, kiek pabendravę gavom viską kas priklauso - tiesa kaip dažniausiai būna problemos su marškinėlių dydžiais: praktiškai visada S ir M dydžių trūkumas, tai tenka paskui ,,skęsti" L ar XL. Viską sukrovę į dėžę atidavė mums ir parbėgę nuskubėjom į registraciją. Pasidėjom tą dėžę šalia stalo ir staiga viena iš teisėjų ,,kur čia dedat savo šiukšles?" Paskui dar ,,nudavė velnių" dėl rašto, bet pagaliau atsiėmėm numerius (iki starto jau mažiau nei 30 min) ir pradėjom apšilinėti.
Starto vietoje dar kažkaip bandė rikiuoti dalyvius, bet tuo metu dauguma jau darė apšilimus ir ne itin kas išėjo teisėjams. Greitai bėgo tie etapai, vis tik nepilni 800m, greitesni ir iš 2 minučių išlipdavo, pagaliau atėjo ir mano starto laikas. Gana greitai prisiminiau ką reiškia tokios sąvokos kaip ,,deguonies įsiskolinimas" ar ,,raumenų užrūgštinimas", kadangi jau seniai tokių distancijų tokiais tempais nebėgiojau. Pats laikas irgi ne pats geriausias, aiškiai per trumpa distancija su tokiu pasiruošimu. Išbėgau pirmas ir atbėgau pirmas - ne itin ir jutau ar mačiau kažką, tiesiog tempiau kiek tuo atrodė reikia ir tiek. Dar kiek ,,susivėlėm" su lazdelės perdavimu: atbėgu stovi prieš liniją - jei labai griežti teisėjai perdavus čia lazdelę gali ir diskvalifikuoti. Nors ir parėkiau bėgti, bet dar kiek sugaišom, kol koridoriuje pagaliau perdaviau lazdelę. Galų gale likom antri, pačiame finiše pralaimėję vietinei Klaipėdos komandai.
Prabėgęs savo etapą dar kiek pasigreitėjau, kadangi man bėgti tik 1km labai jau mažokai. Prieš varžybų dalyvių kryptį pora kartų pagreitėjau, kaip ir kiti komandos nariai kiek padrasinom ir parėkavom kitiems dar bėgantiems komandoms nariams. Gana greitai pakvietė ir į apdovanojimus, tuo pačiu teisėjai pradėjo aiškinti, kad mes tipo pažeidėm taisykles ir ,,vedėm" savo komandos narius ir galima mus diskvalifikuoti. Iš tiesų nesu skaitęs taisyklių, tiesioginio vedimo tikrai nebuvo, nors kai kartą Nidoje nuėmė 1/2 maratono dalyvį, kai kažkoks vos ne bomžas per pora metrų šalia pavažiavo keliasdešimt metrų visko galima tikėtis. Reikės tuo pasidomėti, o dar ir foto žadėjo atsiųsti.
Apdovanojimai tradiciniai: medaliai ir diplomai, ant kurių niekas nepasivargino užrašyti kam jie skirti. Pagal išankstinį reglamentą buvo numatytos net 4 apdovanojimų grupės: miestai, rajonai, klubai ir užsieniečiai, bet gal dėl mažp komandų skaičiaus (11), gal tiesiog šiaip patingėjo ir visus sumetė į vieną krūvą.
Jau prieš išeinant iš varžybų zonos dar vinas iš teisėjų pakvietė ,,ko jūs nepasiimat maisto?" Pirmą kartą apie tai išgirdę nukeliavom prie starto vietos ir atsiėmė po maišelį, kuriame pora supakuotų submarinų, keksiukas ir obuolys. Dar kiek pasifotografavę pabėgiojom ramiai ir išsiruošėm į namus.
Senokai neteko matyti tokio chaoso varžybų organizavime. Dešimt auklių - vaikas be galvos. Toks vaizdas, tarsi kažkas pasakė kažkam kažką padaryti, tas perdavė kitam, tas dar kitam, o galutiniame rezultate žmogus nežino ką daro kaimynas, tarsi dėlionė, kur kiekviena dalelė graži, o bendras kažkaip neišeina - tiesiog trūko bendros sistemos veikimo, aiškiai sudėliotos informacijos ir tiesiog aiškumo. Bet iš kitos pusės tarsi ir gražu viskas: šioks toks maistas, marškinėliai kiekvienam dalyviui, gražūs medaliai, trasa gerai atitverta, nors ir gerokai trumpesnė nei turėjo būti. Toks netradinis renginys, paįvairinantis bėgimo varžybų kalendorių.