Vilniaus maratonas 2016

Daugeliui, ypač su sportu nesusidūrusiam, būtent šis renginys yra žinomiausias iš bėgimo srities - pagarba už tai marketingo specialistams. Tiesa jau seniai čia nedalyvavau, todėl šiemet progai pasitaikius vėl atvykau pažiūrėti kas ir kaip čia. Nors specialiai šioms varžyboms tikrai nesiruošiau, iš pradžių visai galvojau niekur nebėgti tomis dienomis, o paskui žymiai rimčiau pradėjau nagrinėti ,,We run Riga" 10km bėgimą - savotiškai ir įdomiau būtų pasisvečiuoti pas ,,braliukus", o ir įvertinus startinius mokesčius bei kelionės išlaidas kone 40 proc. pigiau nei Vilniuje bėgant tuos pačius 10km. Bet taip besvarstant nelauktai sulaukiau pasiūlymo prabėgti Lietuvos sostinėje po vienos įmonės vėliava, kuri apmoka starto mokestį. Taigi sugalvojau pasinaudoti tokia proga ir išsiruošiau į Vilnių.
Kad būtų patogiau dėl transporto, ramiau ir ne taip nuvargintų pati kelionė, o ir šiuo atveju pigiau keliaujant vienam prisiminiau keliones traukiniais - grafikas pakankamai patogus, kelionė greita.
Taigi atvykau į Vilnių, pėsčiomis nukulniavau iki arkikatedros, pakeliui dar kiek pro bėgimo trasą praeidamas. Buvo apie 12 valanda, tarsi ir varžybų įkarštis, trasoje retais intervalais pasirodydavo vienas kitas bėgikas. Tradiciškai prie registracijos vietos sporto kaimelis - tiksliau reklaminių palapinių miestelis, nes nemaža dalis nieko bendro neturėjo su sportu. Sulaukėm ir numerių su startiniu paketu, kuriuos buvo paėmęs vienas iš maratono dalyvių, kuris dar po finišo nukeliavo iki biuro, paėmė numerius ir grįžo atgal. Paieškojau kur čia galima būtų persirengti, bet vienintelį ką radau - vieną palapinę, su atitvertomis po vieną vietą vyrams ir ir moterims. Kadangi jau skubėjau ir sunkiai jau bebūčiau normaliai spėjęs apšilti, greitai persirengiau viename iš biotualetų, kurių visai nemažai buvo Gedimino kalno papėdėje.
Atidaviau kuprinę į daiktų saugyklą, kuri buvo pačiame miestelyje - uždėjo popierinius lipdukus su mano numeriu ir padėjo kuprinę. Kiek apšilau ir nukeliavau į starto vietą - pavyko išeiti į priekį ir nesigrumdyti masėje.
Startas - ir visi pasileidom link Mindaugo tilto. Danga ne itin lygi, dar kiek per kojas gavau, bet ne taip stipriai kaip Naisiuose, gana tolokai nuo lyderių atsidūriau, bet prie tilto nemaža dalis ,,starterių" jau ėmė lėteti ir pradėjau ,,kastis" į priekį. Po tilto sekė gana ilga ir nuobodi, nors lygi ir jau iš kitų bėgimų pažįstama Upės gatvės atkarpa. Pirmą, bet ne paskutinį kartą šiose varžybose, apėmė savotiškas apokalipsinių filmų jausmas - tarsi išmiręs miestas, kurį protarpiais užpildo savanoriai, teisėjai, ar pavieniai fotografai. Apsukom šiokį tokį ratelį ir įbėgom į Gedimino prospektą - kone vienintelę masinę žmonių (žiūrovų) susibūrimo vietą šioje trasoje - iki to laiko jau spėjau ,,atsikasti" iki 5-osios vietos, bėgau vienas ir jau gana toli paleidęs pirmuosius. Iš esmės niekas nepasikeitė ir iki finišo. Pasisukinėjom senamiestyje, vis pasisaugant grindiniu, kad kur kojos neišsisukti. Nuo rotušės prasidėjo ilgas pakilimas, kuris pasirodo ne vienam čia įsimena kaip Subčiaus kalnu - atrodo ir ne itin status, bet matyt per savo ilgumą vis tiek duoda savo. Paskui vėl pakalnė plentu, pora posūkių - prie vieno kiek pamąsčiau darkur čia bėgti: pastatytas barjeras, kažkaip įdomiai aptverta, bet dar ne taip toli priekyje mačiau varžovą, tai paskui jį ir nubėgau, dar kiek pakilau ir jau netoli ir finišas.
Po finišo praėjau ilgu koridoriumi, kur gavau dalyvio medalį, bei atsigerti vandens ir bealkoholio alaus. Dar kiek pabėgiojau ir nuėjau atsiimti savo kuprinės, kas ne taip greitai ir paprasta pasirodė. Nors ir pagal numerį sužymėjo, gal ir padėjo taip, bet ilgai ieškojo - svarbiausia, kad rado.
Nuėjau ir apsiprausti į dušą - sunkvežimį. Tikėjausi, kad bus milžiniškos eilės, bet eilės dar pakankamai mažos buvo.
Per daug nebeužsilaikiau ir keliavau atgal į traukinių stotį, pakeliui dar sustojau vienoje kavinėje užkąsti. Kaip tik pro tą gatvę ėjo bėgimo trasa, todėl galėjau pažiūrėti 4,2km bėgimo akimirkas. Toks savotiškas jausmas - pirmieji matosi, kad tikrai bėga, kovoja, stengiasi, po to tarpas ir kiek mažiau jau kovos, o paskui prasidėjo visiška ,,masovkė" - žmonės su ausinukais, su įmantria išvaizda ir šiaip jau daugiau tokie ,,parodomieji bėgikai", sunkiai telpantys į varžybų formatą. Gal net atsidūrę renginio nuotraukose ar bent jau ,selfi" pasidarę ir į socialinį tinklą įsikėlę, tikriausiai pasigyrę daugeliui, kad bėgo maratone - na bent jau sveikai praleidžiantys bent vieną dieną metuose, kas jau yra gerai.
Apskritai varžybos (ar tiksliau renginys bėgimo tema) tarsi ir neblogai suorganizuotas, bet giliau pažvelgus apima savotiškas tuštumo jausmas: jei pvz. bėgant Kaune 5km ar 10km sunku rasti vietą pailsėti nuo žmonių, tai čia atvirkščiai - sunku rasti žmonių trasoje, o ir šie žymiai tylesni. Net tie patys šabloniški renginio vedėjų bandymai ,,užvesti" ,,ar yra iš miesto X?" veikia skirtingai - Vilniuje net pavienius balsus sunku buvo išgirsti.. O ir apskritai jei Kaune starto - finišo vieta šurmuliuoja, Vilniuje daugiau bandymas padaryti kažką iš nieko, į ką publika visiškai pasyvi.
Vis dėl to didelis dalyvių kiekis rodo, kad renginys turi savo vartojojus, kurie sumoka nemažus starto mokesčius, atvažiuoja iš gana tolimų kampelių ir dalyvauja. Puikus marketingas, užauginęs savo publiką daro savo. Klausimas tik ar bėgimo mada laikinas reiškinys ar ilgalaikis? O jei ilgalaikis ar vartotojai tobulėjantys ir ieškantys geresnių alternatyvų ar jiems visiškai užtenka to?.