Dar vienas savaitgalis, dar vienos varžybos, šį kartą Kaunas. Ilgokai derinomės kaip važiuoti: ar su savo mašina, ar su kitais bėgikais, galų gale visi tilpom į vieną mikroautobusą. Iš vakaro susitarėm kada išvažiuojam, kaip ir viskas gerai, bet ryte pabudau ir kažkaip galvoju, kad jau vėloka, tokiu laiku jau žadėjau išvažiuoti, jei pats būčiau vairavęs. Parašiau sms kolegai, nuvykau sutartu laiku ir ten viskas paaiškėjo: kiek nenusižiūrėjom, kad startas 11.00, o ne 12.00, dėl ko jau visa kelionė į Kauną tapo savotiškomis lenktynėmis su laiku. Atvykom 10.30, greitai užsiregistravom, dar spėjau kiek pabėgioti, trumpa mankšta, keli pagreitėjimas ir startas.
Oras gražus, švietė saulė, nors jau vėsoka, netoli 0, tai pirmą kartą šiemet teko ir ilgąją aprangą vilktis. Dar apšilimo metu į šaknis miške kiek kryptelėjau koją, todėl nusiteikiau panašiems atvejams ir per varžybas.
Pats startas vertas atskiro aprašymo: išsirikiavom starte, linijos nerasta, kelio taip pat nesimato, tik pagal išsirikiavusiųjų kryptį galima spręsti, kur reikės bėgti. Priekyje medžiai, medinis stalas ir suolai, gauti perpjovus medį išilgai. Kiek paaiškino trasą ir pagaliau davė startą. Visiems kartu: vaikams, bėgantiems 2,5km, ir 5km bei 10km dalyviams. Tokia grūstis starte.
Ir pataikyk man tiesiai ant to suolo, ko lyg ir saugojausi. Užšokau ant jo, jis pakrypo, bet išsilaikiau ant kojų. Priekyje medžiai, pro kuriuos reikėjo kažkaip pramanevruoti. Po kelių šimtų metrų po starto bėgau koks 20-as, bet palaipsniui pradėjau ,,gaudyti" lyderius.
Miško takeliai, daug kur minkštokas smėlis, vėliau trumpa asfalto atkarpėlė ir vėl miško takelis su trumpais pakilimais-nusileidimais. Pakeliui dar matyti medžių išvartos, ir prabėgimas per nuvirtusį medį, šuolis per balą ir posūkis į šiokį tokį kalnelį per šaknis ir smėlį, nusileidimas ir posūkis į kitą ratą. Vėl 4 ratai: Vilnius, Nida, Pakruojis, Kaunas - savotiška tradicija ar norma tai jau tampa.
Po startinio lyderių paleidimo po pirmojo rato juos pasivijau, o antrame vienas iš jų pagreitino bėgimą ir stengiausi per toli nepaleisti, nes maniau, kad šis bėga taip pat 10km. Per šį ratą pabėgau nuo gale bėgančiųjų ir paleidęs lyderį likau vienas. Pradėjęs 3-ią ratą žiūriu, kad nebėra pirmojo, pasirodo šis bėgo 5km. Ką gi jei jau vienas bėgu priekyje, tai reikia taip ir tęsti. Įveikiau trečiąjį ratą, paskutiniajame dar kiek padidinau tempą ir finišavau pirmas. ne itin dažnas atvejas, tai žinoma džiugus :)
Po varžybų kiek pabėgiojom ramiai ir ėmė laukti apdovanojimų, o tai užtruko. Oras gražus, nors ir šaltokas, tai teko ieškoti saulės. Pagaliau ir apdovanojimai: medalis ir už bendrą įskaitą taurė, vaikams dar berods ir diplomai kliuvo.
Apskritai puikiai jautėsi, kad šios varžybos ilgą laiką buvo vietinis Kauno mėgėjų renginys ir atvykus didesniam būriui dalyvių iškilo ir problemų, pradedant starto procedūra baigiant apdovanojimų užtęsimu. Taip pat ne vienas po varžybų vaikščiojo su išsuktomis kojomis, kurios, ypač silpnesnių achilų savininkų, puikiai krypo ant Kleboniškio miško medžių šaknų. Pati trasa nėra nuobodi, tikras krosas, kurių šiaip ne itin mėgstu, bet kiek paįvairinimui visai geras variantas.
2010-10-16
2010-10-10
10-oji gintarinė jūrmylė
Rudens varžybų maratonas tęsiasi ir šį savaitgalį persikėlė į Klaipėdą, tradicinė bėgimą ,,Gintarinė jūrmylė". Kaip ir kasmet nuvykau ten ir šiemet - praleidau tik patį pirmąjį bėgimą, kuriame ir dalyvavo tik klaipėdiečiai.
Šiemet pirmą kartą čia važiavau su savo mašina, vežiau kitus bėgikus. Šį kartą Klaipėdoje jau nebeklaidžiojau iki kelto, atsiminiau kelią, kurį važiavau prieš kelias savaites pakeliui į Nidą. Kaip varžybų dalyviams nereikėjo mokėti už keltą, važiuojant į Nidą - ekologinio mokesčio, sąlygos atvykti ir sumažinti kelionės kaštus padarytos kiek įmanoma geresnės.
Atvykę į starto vietą pasiėmėm numerius iš trenerio, kuris jau ten buvo nuvykęs anksčiau ir gana greitai jau reikėjo eiti daryti apšilimo. Oras buvo labai gražus, saulėta ir rudeniškai šilta. Jau kelias varžybas vis galvoju, kad reikės kiek storesnės aprangos, bet vis dar užtenka ir trumpos.
Užsiregistravau, pasidėjau nusirengęs daiktus į mašiną, starte dar nuo numerio nuplėšė lapelį su pavarde, matyt sutikrino ar visi į startą atvyko, kad ne kur iš krūmų vidurį trasos iššoktų.
Pagaliau startas ir visi šovė į priekį. Tradiciškai čia startas būna gana greitas ir bėgikai išsiskalbė į grupeles: priekyje lyderių grupelė, vėliau dar viena. Besileidžiant miško takeliu dar pora varžovų aplenkė ir prasidėjo gana ilga kalnuota tiesioji, kur jau ir aš pradėjau ,,gaudyti" pabėgusius iš starto. Po to sekė bėgimas paplūdimio smėliu, kur pirmą ratą dar pabandžiau bėgti arčiau jūros, nes ten smėlis ne toks klampus, bet iš to nieko nelaimėjau, gal net pralošiau. Pakilimas į kopas, nusileidimas laiptais ir įkalnė betoniniais blokais, po kurios sekė vingiuotas miško takelis. Gal dėl trumparegystės, gal dėl silpnų kojų (ypač dabar, kai gydausi achilų uždegimą), bet čia praradau kone daugiausiai visoje trasoje ir labai nudžiugau, kai ši atkarpa baigėsi ir prasidėjo kilimas plentu. Kiek pagreitėjau, prisivijo vienas kolega ir ėmėm bėgti kartu. Aš daugiau tempiau plentu, jis miško takeliais ir smėliu, taip kartu ir finišavome. Abu ratai gana vienodu tempu, nors savijauta bėgant ir nebuvo gera (matyt turėjo įtakos vakarykštė labai užimta diena: vizitai pas gydytojus, VMI, auto remontas o be to ir trasa visiškai ,,ne mano").
Po finišo gavau marškinėlius, tiesa L dydžio, reiktų priaugti ,,autoriteto" kad tiktų, bet kai nemokamai tai ir bambėti nėra ko. Kiek teko paieškoti trenerio, kuriam padaviau raktus nuo mašinos prieš startą ir paskui kiek apsirengęs dar kiek pabėgiojau. Po to nuėjau ieškoti kur čia nusiprausti, bet atėjus prie dušų, kur buvo pernai, radau tik keletą kitų bėgikų ir užrakintas duris. Jie irgi atėjo nusiprausti, kaip patys sakė ,,buvo atrakinta prieš varžybas, dabar kažkas užrakino". Niekas iš gretimų teisėjų nieko nežinojo, tai teko net nežinau ar visai legaliai leistis į rūsį, kur buvo keletas kriauklių ir po šaltu vandeniu nors šiek tiek apsiprausti. Po to pastovėjęs eilėje pasiėmiau grikių košės ir arbatos kiek pasistiprinti po varžybų.
Kiek pasivaikščiojau po Smiltynę su mintimi ateiti pažiūrėti 1 jūrmylę, bet kiek pavėlavau ar tai juos kiek anksčiau išleido.
Po varžybų dar nukeliavom į jūrų muziejų, kas buvo kiek įdomiau už delfinariumą, kuris kasmet būdavo (gal dėl to ir įdomiau, kad žymiai rečiau). Išvažiavom namų link, bet prie kelto dar teko gerokai palaukti - daug mašinų, kas iš varžybų, kas šiaip, bet patekome tik į trečią keltą.
Apskritai kaip visada ,,Gintarinė jūrmylė" aukštas lygis, nors šiokių tokių minusėlių galima rasti. Nors ir jubiliejinis bėgimas, bet iš tikrųjų sunku rasti kažką tokio, kas tai pabrėžtų, kas iškeltų šių metų bėgimą iš prieš tai buvusiųjų. Iš esmės viskas, ko reikia profesionaliam varžybų organizavimui: įdomi trasa, atminimo dovanos, maistas po varžybų, operatyvus teisėjų darbas ir viskas nemokamai, jei laiku užsiregistruoji. Daugiau tokių bėgimų ir bėgiojančiųjų turėtų atsirasti daugiau, o iš kiekybės gali atsirasti ir kokybė - na bent jau tikimybė didesnė.
Šiemet pirmą kartą čia važiavau su savo mašina, vežiau kitus bėgikus. Šį kartą Klaipėdoje jau nebeklaidžiojau iki kelto, atsiminiau kelią, kurį važiavau prieš kelias savaites pakeliui į Nidą. Kaip varžybų dalyviams nereikėjo mokėti už keltą, važiuojant į Nidą - ekologinio mokesčio, sąlygos atvykti ir sumažinti kelionės kaštus padarytos kiek įmanoma geresnės.
Atvykę į starto vietą pasiėmėm numerius iš trenerio, kuris jau ten buvo nuvykęs anksčiau ir gana greitai jau reikėjo eiti daryti apšilimo. Oras buvo labai gražus, saulėta ir rudeniškai šilta. Jau kelias varžybas vis galvoju, kad reikės kiek storesnės aprangos, bet vis dar užtenka ir trumpos.
Užsiregistravau, pasidėjau nusirengęs daiktus į mašiną, starte dar nuo numerio nuplėšė lapelį su pavarde, matyt sutikrino ar visi į startą atvyko, kad ne kur iš krūmų vidurį trasos iššoktų.
Pagaliau startas ir visi šovė į priekį. Tradiciškai čia startas būna gana greitas ir bėgikai išsiskalbė į grupeles: priekyje lyderių grupelė, vėliau dar viena. Besileidžiant miško takeliu dar pora varžovų aplenkė ir prasidėjo gana ilga kalnuota tiesioji, kur jau ir aš pradėjau ,,gaudyti" pabėgusius iš starto. Po to sekė bėgimas paplūdimio smėliu, kur pirmą ratą dar pabandžiau bėgti arčiau jūros, nes ten smėlis ne toks klampus, bet iš to nieko nelaimėjau, gal net pralošiau. Pakilimas į kopas, nusileidimas laiptais ir įkalnė betoniniais blokais, po kurios sekė vingiuotas miško takelis. Gal dėl trumparegystės, gal dėl silpnų kojų (ypač dabar, kai gydausi achilų uždegimą), bet čia praradau kone daugiausiai visoje trasoje ir labai nudžiugau, kai ši atkarpa baigėsi ir prasidėjo kilimas plentu. Kiek pagreitėjau, prisivijo vienas kolega ir ėmėm bėgti kartu. Aš daugiau tempiau plentu, jis miško takeliais ir smėliu, taip kartu ir finišavome. Abu ratai gana vienodu tempu, nors savijauta bėgant ir nebuvo gera (matyt turėjo įtakos vakarykštė labai užimta diena: vizitai pas gydytojus, VMI, auto remontas o be to ir trasa visiškai ,,ne mano").
Po finišo gavau marškinėlius, tiesa L dydžio, reiktų priaugti ,,autoriteto" kad tiktų, bet kai nemokamai tai ir bambėti nėra ko. Kiek teko paieškoti trenerio, kuriam padaviau raktus nuo mašinos prieš startą ir paskui kiek apsirengęs dar kiek pabėgiojau. Po to nuėjau ieškoti kur čia nusiprausti, bet atėjus prie dušų, kur buvo pernai, radau tik keletą kitų bėgikų ir užrakintas duris. Jie irgi atėjo nusiprausti, kaip patys sakė ,,buvo atrakinta prieš varžybas, dabar kažkas užrakino". Niekas iš gretimų teisėjų nieko nežinojo, tai teko net nežinau ar visai legaliai leistis į rūsį, kur buvo keletas kriauklių ir po šaltu vandeniu nors šiek tiek apsiprausti. Po to pastovėjęs eilėje pasiėmiau grikių košės ir arbatos kiek pasistiprinti po varžybų.
Kiek pasivaikščiojau po Smiltynę su mintimi ateiti pažiūrėti 1 jūrmylę, bet kiek pavėlavau ar tai juos kiek anksčiau išleido.
Po varžybų dar nukeliavom į jūrų muziejų, kas buvo kiek įdomiau už delfinariumą, kuris kasmet būdavo (gal dėl to ir įdomiau, kad žymiai rečiau). Išvažiavom namų link, bet prie kelto dar teko gerokai palaukti - daug mašinų, kas iš varžybų, kas šiaip, bet patekome tik į trečią keltą.
Apskritai kaip visada ,,Gintarinė jūrmylė" aukštas lygis, nors šiokių tokių minusėlių galima rasti. Nors ir jubiliejinis bėgimas, bet iš tikrųjų sunku rasti kažką tokio, kas tai pabrėžtų, kas iškeltų šių metų bėgimą iš prieš tai buvusiųjų. Iš esmės viskas, ko reikia profesionaliam varžybų organizavimui: įdomi trasa, atminimo dovanos, maistas po varžybų, operatyvus teisėjų darbas ir viskas nemokamai, jei laiku užsiregistruoji. Daugiau tokių bėgimų ir bėgiojančiųjų turėtų atsirasti daugiau, o iš kiekybės gali atsirasti ir kokybė - na bent jau tikimybė didesnė.
2010-10-03
Pakruojo dvaro takais 2010
Rudens varžybų maratonas toliau tęsiasi ir šį savaitgalį atėjo eilė bėgimui Pakruojyje. Seniau vykdavo bėgimas Rozalimas - Pakruojis, vėliau trasa persikėlė į patį Pakruojį, o štai jau antri metai ir prie Pakruojo dvaro.
Šį kartą iš Šiaulių (gal tiksliau Šiaulių rajono) susirinko kaip niekada gausi kompanija: tai ir LBMA įskaitinis turas, o be to Pakruojis visai netoli Šiaulių, dėl ko kelionės kaštai ne itin dideli. Atvykę atsiėmėm numerius, prieš tai žinoma reikėjo prisiregistruoti internetu ir iki tam tikro laiko tai galima buvo padaryti nemokamai. Iš pradžių surengtos vaikų varžybos, o vėliau ir pagrindinio nuotolio - 10km - startas.
Oras pasitaikė labai gražus - ir šiltoka (priešingai nei pernai šiemet galėjo ir su trumpa apranga bėgti), iš saulė švietė.
Pati trasa viena iš smagesnių ir gražesnių: po starto akmenimis grįstu keliu reikia prabėgti senąjį ir garsųjį arkinį tiltą, po kurio posūkis į kairę ir prasideda vingiuotas siauras šlako takelis. Taip bevinguriuojant apie 1km pribėgama iki vieškelio ir posūkis į kairę. Po kelių šimtų metrų ,,paragaujama" ir asfalto bei pasisukama link pačio dvaro. Trumpas pakilimas vieškeliu ir atsiveria Pakruojo dvaro centriniai rūmai kitų pastatų apsuptyje. Bėgimo trasa ima driektis dvaro parko takeliais, savotiška medžių alėja, pasibaigiančia vartais. Šioks tos pasukimas į dešinę ir vėl starto - finišo vieta. 4 nenuobodūs ratai.
Po starto tempas iš karto didelis, bent jau man pasirodė po maratono ir 1/2 maratono, tuo labiau, kad ir per treniruotes greito bėgimo nedaug turėjau - tenka kiek saugoti kojas ir gydytis traumas... Trasa šiemet sužymėta kas 1km, kas padėjo geriau orientuotis tempe. Pirmas km per 3,13 - greitokai šiuo metu man. Iš pradžių pabėgo trys lyderiai, likau antroje grupėje su kitu kolega, už manęs netoli dar 3. po pirmojo rato vienas iš lyderių pabėgo, o kitus ,,pasigavome" bendromis jėgomis jau keturiese. Baigiant antrąjį ratą bėgome trise, tiksliau laikiausi už priekyje dviejų bėgančiųjų. Taip prabėgo ir trečiasis ratas, po kurio prasidėjo finišas: vienas iš varžovų ,,užtempė" ir pradėjo po truputį ,,tampytis" ta mūsų grupelė. Sunkokai ,,persijungiau", sunkokai laikiausi, po truputį ir paleidau, bet likus 1km pradėjau savąjį finišą. Per pakilimą link dvaro aplenkiau vieną, alėjoje kitą priešininką, nors iki pat finišo netoliese alsavo. Iš esmės pasiekiau geriausią rezultatą, kokį tikėjausi - 2-oji vieta, nors pats bėgimas buvo sunkesnis nei tikėjausi.
Po finišo nusegė numerius ir įteikė atminimo gairelę ir maisto taloną. Kiek lengvai pabėgioję nukeliavom ir pasistiprinti: žirnių košės pakankamai didelis indelis ir arbata visai įdomus derinys po varžybų, tik gaila, kad arbatos tik vienas puodelis (į prašymus papildomai arbatai gana griežtai visiems atsakymas tas pats ,,ne") - po varžybų gerti žymiai labiau norisi nei valgyti, o ir žirniai be gėrimo ne itin ,,lindo". Bet kuriuo atveju gera idėja, svetingumo gestas.
Apdovanojimai gana kuklūs: už pirmas vietas amžiaus grupėse taurės, vietinės arbatos pakuotės ir kaip ir kitiems prizininkams medaliai bei diplomai. Po jų dar nuvažiavome į Pakruojo sporto centrą, kur buvo dušai ir pirtis.
Apskritai bėgimas gražus ir tvarkingas: įdomi ir vaizdinga trasa, profesionalus teisėjavimas, svetingas ir draugiškas priėmimas. Nusivylimas tiems, kas tikisi piniginių ar kitokių materialių prizų. Džiaugsmas bėgimo mėgėjams, tuo labiau, kad nėra startinių mokesčių (jei laiku registruojiesi). Jei kas abejoja, verta atvykti vien dėl Pakruojo dvaro aplinkos vaizdų ir tuo pačiu dar sudalyvauti gražiame, tvarkingame, šiltame bėgime.
Šį kartą iš Šiaulių (gal tiksliau Šiaulių rajono) susirinko kaip niekada gausi kompanija: tai ir LBMA įskaitinis turas, o be to Pakruojis visai netoli Šiaulių, dėl ko kelionės kaštai ne itin dideli. Atvykę atsiėmėm numerius, prieš tai žinoma reikėjo prisiregistruoti internetu ir iki tam tikro laiko tai galima buvo padaryti nemokamai. Iš pradžių surengtos vaikų varžybos, o vėliau ir pagrindinio nuotolio - 10km - startas.
Oras pasitaikė labai gražus - ir šiltoka (priešingai nei pernai šiemet galėjo ir su trumpa apranga bėgti), iš saulė švietė.
Pati trasa viena iš smagesnių ir gražesnių: po starto akmenimis grįstu keliu reikia prabėgti senąjį ir garsųjį arkinį tiltą, po kurio posūkis į kairę ir prasideda vingiuotas siauras šlako takelis. Taip bevinguriuojant apie 1km pribėgama iki vieškelio ir posūkis į kairę. Po kelių šimtų metrų ,,paragaujama" ir asfalto bei pasisukama link pačio dvaro. Trumpas pakilimas vieškeliu ir atsiveria Pakruojo dvaro centriniai rūmai kitų pastatų apsuptyje. Bėgimo trasa ima driektis dvaro parko takeliais, savotiška medžių alėja, pasibaigiančia vartais. Šioks tos pasukimas į dešinę ir vėl starto - finišo vieta. 4 nenuobodūs ratai.
Po starto tempas iš karto didelis, bent jau man pasirodė po maratono ir 1/2 maratono, tuo labiau, kad ir per treniruotes greito bėgimo nedaug turėjau - tenka kiek saugoti kojas ir gydytis traumas... Trasa šiemet sužymėta kas 1km, kas padėjo geriau orientuotis tempe. Pirmas km per 3,13 - greitokai šiuo metu man. Iš pradžių pabėgo trys lyderiai, likau antroje grupėje su kitu kolega, už manęs netoli dar 3. po pirmojo rato vienas iš lyderių pabėgo, o kitus ,,pasigavome" bendromis jėgomis jau keturiese. Baigiant antrąjį ratą bėgome trise, tiksliau laikiausi už priekyje dviejų bėgančiųjų. Taip prabėgo ir trečiasis ratas, po kurio prasidėjo finišas: vienas iš varžovų ,,užtempė" ir pradėjo po truputį ,,tampytis" ta mūsų grupelė. Sunkokai ,,persijungiau", sunkokai laikiausi, po truputį ir paleidau, bet likus 1km pradėjau savąjį finišą. Per pakilimą link dvaro aplenkiau vieną, alėjoje kitą priešininką, nors iki pat finišo netoliese alsavo. Iš esmės pasiekiau geriausią rezultatą, kokį tikėjausi - 2-oji vieta, nors pats bėgimas buvo sunkesnis nei tikėjausi.
Po finišo nusegė numerius ir įteikė atminimo gairelę ir maisto taloną. Kiek lengvai pabėgioję nukeliavom ir pasistiprinti: žirnių košės pakankamai didelis indelis ir arbata visai įdomus derinys po varžybų, tik gaila, kad arbatos tik vienas puodelis (į prašymus papildomai arbatai gana griežtai visiems atsakymas tas pats ,,ne") - po varžybų gerti žymiai labiau norisi nei valgyti, o ir žirniai be gėrimo ne itin ,,lindo". Bet kuriuo atveju gera idėja, svetingumo gestas.
Apdovanojimai gana kuklūs: už pirmas vietas amžiaus grupėse taurės, vietinės arbatos pakuotės ir kaip ir kitiems prizininkams medaliai bei diplomai. Po jų dar nuvažiavome į Pakruojo sporto centrą, kur buvo dušai ir pirtis.
Apskritai bėgimas gražus ir tvarkingas: įdomi ir vaizdinga trasa, profesionalus teisėjavimas, svetingas ir draugiškas priėmimas. Nusivylimas tiems, kas tikisi piniginių ar kitokių materialių prizų. Džiaugsmas bėgimo mėgėjams, tuo labiau, kad nėra startinių mokesčių (jei laiku registruojiesi). Jei kas abejoja, verta atvykti vien dėl Pakruojo dvaro aplinkos vaizdų ir tuo pačiu dar sudalyvauti gražiame, tvarkingame, šiltame bėgime.
2010-09-26
Nidos 1/2 maratono 2010
Savotiška tradicija man paskutiniais metais tapo Nidos 1/2 maratono - puikiai organizuojama bėgimo šventė bene gražiausiame Lietuvos kampelyje. Du viename: varžybos ir turistinė kelionė. Po Vilniaus maratono ir ne itin geros savijautos kelios dienos iki varžybų per daug nesitikėjau iš bėgimo, tuo labiau, kad šiemet, kaip retai būna, susirinko kone visi stipriausi Lietuvos bėgikai.
Šiemet važiavome iš ryto, todėl teko keltis apie 5,20 ir apie 6 išvykom iš Šiaulių Klaipėdos kryptimi. Savotiška tradicija jau tapo rūkai - kelerius metų iš iš eilės važiuojant į šias varžybas vis rūkas. Kiek paklaidžiojau po Klaipėdą ik kelto, Nidoje buvom apie 9,40 ir sumokėję startinį mokestį atsiėmėm numerius.
Apšilimo savijauta visai nebloga, kaip visada prabėgau po Tomo Mano muziejų, pasisukinėjau merių krantine. Pagaliau startas. Iš pat pradžių didelis tempas ir lyderiai nubėgo, visi ,,išsitampė". Iš pradžių dar kiek ,,kabino" rudeniškas šaltukas, bet vėliau jau ir kone karšta pasidarė. Kone 3 ratus bėgom su vienu kolega, tai jis, tai aš patempiam, bet paskui jau vienas pabaigiau, dar kiek pabandęs pagauti priekyje anksčiau pabėgusius varžovus. Šiaip savijauta bėgant visai nebloga, jei neskaityti uždurto šono antrajame rate, bėgimas gana tolygus vertinant tarpinius ratų įveikimus laikus - realiai pagal dabartinį pasiruošimą ne kiek greičiau ir tegalėjau prabėgti. 1,14,12, 7-oji vieta, realiai įvertinus viskas dėsninga.
Po finišo parodęs numerį pasiėmiau gražų ir kokybišką puodelį, varžybų dalyvio suvenyrą ir kiek pabėgiojęs ramiai pradėjau ieškoti, kur čia nusiprausti. Kaip ir pernai nukeliavom iki sporto mokyklos, bet šioji buvo užrakinta, o ant lango kabėjo skelbimas, kad ,,rugsėjo 25 mokykla nedirbs", dar paieškojau rašytinės informacijos stenduose, kiek paklausinėjau kitų dalyvių, šalutinių teisėjų, bet niekur jokios informacijos negavau. Vis dėl to oras buvo pakankamai šiltas ir Kuršių marių vanduo atrodė visai neblogas variantas - tiesa vanduo buvo kiek šaltesnis, nei tikėjomės, bet atsigauti po varžybų visai tinkamas.
Iki apdovanojimo dar buvo laiko, tai kiek pasivaikščiojau po Parnidžio kopas, Nidą. Ne kaskart pasitaiko tokia proga. Per apdovanojimų ceremoniją pasiklausiau koncerto (mano subjektyvia nuomone vokalai visai nesiderino, nors po vieną ir neblogai skambėjo), užkilau ir ant scenos. Pasibaigus kone iš karto išsiruošėm namo. Pakeliui dar sustojom Juodkrantėje, nusipirkom žuvies, kuri beveik dvigubai pigesnė nei Nidoje, kiek pavaikščiojom po Raganų kalną - šiaip tikėjomės paprasto kalno, o čia ištisas skulptūrų parkas. Gerai pataikėm į keltą ir su kiek po 20 parvykom namo - visa kelionė truko apie 12 valandų, pavergę, bet su gerais įspūdžiais. Puikiai organizuotos varžybos ir nuostabi gamta, reginiai.
Apskritai kaip ir visada tvarkingai organizuotos varžybos, gana sunki, bet gera bėgti trasa, puiki nuotaika aplinkui, nuostabus oras. Tiesa šioks toks nesusipratimas su dušais (nemaža dalis atvyko porai dienų, apsigyveno viešbučiuose, tai jiems tikriausiai neiškilo tokių bėdų), bet daugiau kaip nėra ko prikišti organizatoriams.
Kitąmet vėl reikės čia atvykti, gal šį kartą jau ir ne vienas dienai, ne vien varžyboms, o pasidžiaugti ir visa bėgimo švente, kurios renginiai čia trunka beveik visas 3 dienas.
Šiemet važiavome iš ryto, todėl teko keltis apie 5,20 ir apie 6 išvykom iš Šiaulių Klaipėdos kryptimi. Savotiška tradicija jau tapo rūkai - kelerius metų iš iš eilės važiuojant į šias varžybas vis rūkas. Kiek paklaidžiojau po Klaipėdą ik kelto, Nidoje buvom apie 9,40 ir sumokėję startinį mokestį atsiėmėm numerius.
Apšilimo savijauta visai nebloga, kaip visada prabėgau po Tomo Mano muziejų, pasisukinėjau merių krantine. Pagaliau startas. Iš pat pradžių didelis tempas ir lyderiai nubėgo, visi ,,išsitampė". Iš pradžių dar kiek ,,kabino" rudeniškas šaltukas, bet vėliau jau ir kone karšta pasidarė. Kone 3 ratus bėgom su vienu kolega, tai jis, tai aš patempiam, bet paskui jau vienas pabaigiau, dar kiek pabandęs pagauti priekyje anksčiau pabėgusius varžovus. Šiaip savijauta bėgant visai nebloga, jei neskaityti uždurto šono antrajame rate, bėgimas gana tolygus vertinant tarpinius ratų įveikimus laikus - realiai pagal dabartinį pasiruošimą ne kiek greičiau ir tegalėjau prabėgti. 1,14,12, 7-oji vieta, realiai įvertinus viskas dėsninga.
Po finišo parodęs numerį pasiėmiau gražų ir kokybišką puodelį, varžybų dalyvio suvenyrą ir kiek pabėgiojęs ramiai pradėjau ieškoti, kur čia nusiprausti. Kaip ir pernai nukeliavom iki sporto mokyklos, bet šioji buvo užrakinta, o ant lango kabėjo skelbimas, kad ,,rugsėjo 25 mokykla nedirbs", dar paieškojau rašytinės informacijos stenduose, kiek paklausinėjau kitų dalyvių, šalutinių teisėjų, bet niekur jokios informacijos negavau. Vis dėl to oras buvo pakankamai šiltas ir Kuršių marių vanduo atrodė visai neblogas variantas - tiesa vanduo buvo kiek šaltesnis, nei tikėjomės, bet atsigauti po varžybų visai tinkamas.
Iki apdovanojimo dar buvo laiko, tai kiek pasivaikščiojau po Parnidžio kopas, Nidą. Ne kaskart pasitaiko tokia proga. Per apdovanojimų ceremoniją pasiklausiau koncerto (mano subjektyvia nuomone vokalai visai nesiderino, nors po vieną ir neblogai skambėjo), užkilau ir ant scenos. Pasibaigus kone iš karto išsiruošėm namo. Pakeliui dar sustojom Juodkrantėje, nusipirkom žuvies, kuri beveik dvigubai pigesnė nei Nidoje, kiek pavaikščiojom po Raganų kalną - šiaip tikėjomės paprasto kalno, o čia ištisas skulptūrų parkas. Gerai pataikėm į keltą ir su kiek po 20 parvykom namo - visa kelionė truko apie 12 valandų, pavergę, bet su gerais įspūdžiais. Puikiai organizuotos varžybos ir nuostabi gamta, reginiai.
Apskritai kaip ir visada tvarkingai organizuotos varžybos, gana sunki, bet gera bėgti trasa, puiki nuotaika aplinkui, nuostabus oras. Tiesa šioks toks nesusipratimas su dušais (nemaža dalis atvyko porai dienų, apsigyveno viešbučiuose, tai jiems tikriausiai neiškilo tokių bėdų), bet daugiau kaip nėra ko prikišti organizatoriams.
Kitąmet vėl reikės čia atvykti, gal šį kartą jau ir ne vienas dienai, ne vien varžyboms, o pasidžiaugti ir visa bėgimo švente, kurios renginiai čia trunka beveik visas 3 dienas.
2010-09-13
Vilniaus maratonas 2010
Savotiška tradicija tapo vienas maratonas per metus rudenį ir šį kartą vėl Vilniaus maratonas. Tiesa sunku sakyti, kad tai tas pats kaip ankstesniais metais - trasa visiškai kita ir palyginti savo progresą ar regresą labai sudėtinga. Apskritai šiemet maratonas tapo savotišku šou renginiu, o ne normaliu bėgimu: per dvi dienas prigalvota visokiausių netradicinių parodomųjų varžybų, kaip visada prekybininkai aktyviai siūlė savo produkciją - žodžiu tipiška savotiškai sušiuolaikinta kaimo šventė.
Į Vilnių atvykome kiek po aštuonių, pakeliui rūkas, vietomis labai tirštas ir nuėjom numerių. Kartu su jais gavom ir proginius marškinėlius - maišus, berods 2XL dydžio - na beveik dvigubai platesni, nei daugumai bėgikų tinka. Norėjau pasikeisti, bet pasakė, kad visi vienodo dydžio - tai taip ir nesupratau, kam tada registracijos metu reikėjo nurodyti dydį? O pats dydis taip pat retas, ne itin ,,einamas" parduoti, tai tikriausiai taip ir ,,iškišo" visą partiją: ir reklama ir nuostolio nėra.
Paskui dar kiek pavaikščiojom trasa ir iš karto pastebėjom, kad ji skiriasi nuo žemėlapyje pateiktos: privingiuota parke, atsirado papildomi posūkiai prie šv. Onos bažnyčios.
Apšilimas, savijauta kaip ir pusėtina, startas kiek vėlavo. Jau pati pradžia kiek išgąsdino: taip greitai atrodė visi bėga, o ir kojos kiek atšalusios ar šiaip neaišku dėl ko vietomis po truputį traukiojo raumenis. Lyderiai kone iš pradžių ir nubėgo, bet dėl to perdaug nesikrimtau - tempas buvo geras, tikėjausi ,,suvalgyti" antroje pusėje ir pirmus ratus po truputį lėtėjančiai laikiau po 3,40, paskui po 3,50, o nuo 23km žiūriu jau ir 4 tesibėga. Antrame rate dar pavijau vieną nubėgusį priešininką, kilau į kalną prieš Žalgirio stadioną sunkiai, bet pabėgau, paskui dar po kelių km pamačiau, kad dar vienas ,,plaukioja" ir prisivijau, bet tuo manasis bėgimas ir baigėsi: prie maitinimo punkto jis pagreitino, o man jau kojos ,,užtrauktos" buvo. Taigi likę 1,5 rato tapo bėgimu kaip nors iki finišo nuo maitinimo punkto iki kito kramsnojant bananus ir gurkšnojant visokiausius skysčius. Na tikėjausi, kad mane tuoj ims ,,valgyti" priešininkai iš galo, bet iki pat finišo taip ir bėgau, o čia padariau vieną klaidą: sugalvojau pagreitėti bent paskutinį kilometrą. Pagreitėjau ir stipriai ėmė traukti blauzdos raumenį, taip kad net teko sustoti likus keliems šimtams metrų ir bandyti jį ištempti, bet ne ką tai tepadėjo, tik praradau nemažai laiko. O tuo metu kaip tik vienas iš priešininkų dar spėjo mane prisivyti ir aplenkė prieš pat finišą.
Po finišo savijauta prasta - na vis tik maratonas, o ir pasiruošęs ne per geriausiai buvau. Atidaviau ,,čipą" ir gavau sunkų maišelį, kuriame nemažai ko buvo prikrauta (na bent tai gerai): kažkoks energetinis gėrimas, kurį ir čiupau pirmiausia ir greitai pasigailėjau, kai pradėjo vimdyti nuo jo. Kukurūziniai sausainiai ,,suėjo" visai gerai, gira ypač gerai, vanduo irgi neblogai, o štai nuo visų tų jogurtėlių vėl pasidarė bloga. Dar įmestas 25Lt nuolaidų kuponas, nors ir su juo pirkti neapsimoka - labai jau brangios prekės.
2,51,06, 6-oji vieta (tarp lietuvių 5-oji) - labai prastas laikas, vieta pusėtina. Iš kitos pusės jei su tokiu laiku sugebu būti taip gana aukštai, tai jau pasako varžybų lygį ir nevykusią trasą.
Prieš keletą metų tame pačiame Vilniuje (tik kita trasa) prabėgau 2,39,40 ir likau 10-as, kiek vėliau 2,55; 2,47, bet atitinkamai 15-as ir 9-as. Iš tikro varžybų lygs po truputį smunka ir jei ne Lietuvos čempionatas būtų visai prastai, tada pirmieji tikriausiai ir vos 3h liptų. O ko čia bėgti geriems ar gerai? Prizinio fondo nėra (kai tada atbėgau 10-as kaip tik 10-uką ir apdovanojo), o dėl Lietuvos čempionato medalių taip pat vienetai stipresnių tesusirenka. Toks mėgėjiškas maratonas, su pakankamai dideliais mokesčiais. Žinoma visa ko ir gaunama: marškinėliai, povaržybinis maišelis, bet iš esmės tai rėmėjų dovanos. Trasa Vilniaus savivaldybės rūpestis, teisėjai - savanoriai. Na bet gal toks jų pasirinkimas.
Trasa - visiška tragedija. Startas prie Katedros, pakilimas į Mindaugo tiltą, vėliau dar didesnis į Žalgirio stadioną, kur stadiono taku 300 metrų ir lauk pro kitus vartus. Iš ten gana aštrus posūkis į kairę ir pro kažkokius kiemus vėl aštrus posūkis į Olimpiečių gatvę, dviračių taku iki Šilų tilto ir juo nusileidus visiškas apsisukimas 180 laipsnių nuo tilto į Neries krantinę. Pabėgus kokį kilometrą vėl visiškas apsisukimas ir atgal ta pačia krantine. Šiek tiek pakilimas, tiltas per Vilnelę ir vėl 90 laipsnių posūkis link parko, kuriame priraityta posūkių. Išbėgus prie Gedimino paminklo vėl ištęstas posūkis aplinkui, posūkis į Maironio gatvę iki šv. Onos bažnyčios, o ten ,,linksmoji" dalis: 90 laipsnių posūkis į dešinę, koks 30m ir apsisukimas aplink medį, vėl 30m ir vėl 90 laipsnių posūkis. Ratas baigiamas dar pora ištęstų 90 laipsnių posūkių. Ir taip 4 ratai. Per ratą 11 posūkių 90 laipsnių ir 4 180 laipsnių. Visi šie posūkiai stipriai ,,muša" iš ritmo ir gero laiko čia tikėtis labai sunku maratone: 10km, dar 1/2 maratono, bet daugiau... Prasčiausia maratono trasa, kuria teko bėgti Vilniuje. Jei kitąmet bus ta pati, labai rimtai reikės pagalvoti, ar iš viso bėgti čia.
Apskritai renginys organizuotas pakankamai neblogai, nors labai daug pašalinių dalykų, smulkmenų, kurios menkina visas varžybas. Taip sakant šou liaudžiai, nepretenduojant į aukštą lygį, tarsi patiekalas ne restorane, kavinėje, o apsilankymas Mcdonadlse. Na vis geriau nei kebabinėje...
Į Vilnių atvykome kiek po aštuonių, pakeliui rūkas, vietomis labai tirštas ir nuėjom numerių. Kartu su jais gavom ir proginius marškinėlius - maišus, berods 2XL dydžio - na beveik dvigubai platesni, nei daugumai bėgikų tinka. Norėjau pasikeisti, bet pasakė, kad visi vienodo dydžio - tai taip ir nesupratau, kam tada registracijos metu reikėjo nurodyti dydį? O pats dydis taip pat retas, ne itin ,,einamas" parduoti, tai tikriausiai taip ir ,,iškišo" visą partiją: ir reklama ir nuostolio nėra.
Paskui dar kiek pavaikščiojom trasa ir iš karto pastebėjom, kad ji skiriasi nuo žemėlapyje pateiktos: privingiuota parke, atsirado papildomi posūkiai prie šv. Onos bažnyčios.
Apšilimas, savijauta kaip ir pusėtina, startas kiek vėlavo. Jau pati pradžia kiek išgąsdino: taip greitai atrodė visi bėga, o ir kojos kiek atšalusios ar šiaip neaišku dėl ko vietomis po truputį traukiojo raumenis. Lyderiai kone iš pradžių ir nubėgo, bet dėl to perdaug nesikrimtau - tempas buvo geras, tikėjausi ,,suvalgyti" antroje pusėje ir pirmus ratus po truputį lėtėjančiai laikiau po 3,40, paskui po 3,50, o nuo 23km žiūriu jau ir 4 tesibėga. Antrame rate dar pavijau vieną nubėgusį priešininką, kilau į kalną prieš Žalgirio stadioną sunkiai, bet pabėgau, paskui dar po kelių km pamačiau, kad dar vienas ,,plaukioja" ir prisivijau, bet tuo manasis bėgimas ir baigėsi: prie maitinimo punkto jis pagreitino, o man jau kojos ,,užtrauktos" buvo. Taigi likę 1,5 rato tapo bėgimu kaip nors iki finišo nuo maitinimo punkto iki kito kramsnojant bananus ir gurkšnojant visokiausius skysčius. Na tikėjausi, kad mane tuoj ims ,,valgyti" priešininkai iš galo, bet iki pat finišo taip ir bėgau, o čia padariau vieną klaidą: sugalvojau pagreitėti bent paskutinį kilometrą. Pagreitėjau ir stipriai ėmė traukti blauzdos raumenį, taip kad net teko sustoti likus keliems šimtams metrų ir bandyti jį ištempti, bet ne ką tai tepadėjo, tik praradau nemažai laiko. O tuo metu kaip tik vienas iš priešininkų dar spėjo mane prisivyti ir aplenkė prieš pat finišą.
Po finišo savijauta prasta - na vis tik maratonas, o ir pasiruošęs ne per geriausiai buvau. Atidaviau ,,čipą" ir gavau sunkų maišelį, kuriame nemažai ko buvo prikrauta (na bent tai gerai): kažkoks energetinis gėrimas, kurį ir čiupau pirmiausia ir greitai pasigailėjau, kai pradėjo vimdyti nuo jo. Kukurūziniai sausainiai ,,suėjo" visai gerai, gira ypač gerai, vanduo irgi neblogai, o štai nuo visų tų jogurtėlių vėl pasidarė bloga. Dar įmestas 25Lt nuolaidų kuponas, nors ir su juo pirkti neapsimoka - labai jau brangios prekės.
2,51,06, 6-oji vieta (tarp lietuvių 5-oji) - labai prastas laikas, vieta pusėtina. Iš kitos pusės jei su tokiu laiku sugebu būti taip gana aukštai, tai jau pasako varžybų lygį ir nevykusią trasą.
Prieš keletą metų tame pačiame Vilniuje (tik kita trasa) prabėgau 2,39,40 ir likau 10-as, kiek vėliau 2,55; 2,47, bet atitinkamai 15-as ir 9-as. Iš tikro varžybų lygs po truputį smunka ir jei ne Lietuvos čempionatas būtų visai prastai, tada pirmieji tikriausiai ir vos 3h liptų. O ko čia bėgti geriems ar gerai? Prizinio fondo nėra (kai tada atbėgau 10-as kaip tik 10-uką ir apdovanojo), o dėl Lietuvos čempionato medalių taip pat vienetai stipresnių tesusirenka. Toks mėgėjiškas maratonas, su pakankamai dideliais mokesčiais. Žinoma visa ko ir gaunama: marškinėliai, povaržybinis maišelis, bet iš esmės tai rėmėjų dovanos. Trasa Vilniaus savivaldybės rūpestis, teisėjai - savanoriai. Na bet gal toks jų pasirinkimas.
Trasa - visiška tragedija. Startas prie Katedros, pakilimas į Mindaugo tiltą, vėliau dar didesnis į Žalgirio stadioną, kur stadiono taku 300 metrų ir lauk pro kitus vartus. Iš ten gana aštrus posūkis į kairę ir pro kažkokius kiemus vėl aštrus posūkis į Olimpiečių gatvę, dviračių taku iki Šilų tilto ir juo nusileidus visiškas apsisukimas 180 laipsnių nuo tilto į Neries krantinę. Pabėgus kokį kilometrą vėl visiškas apsisukimas ir atgal ta pačia krantine. Šiek tiek pakilimas, tiltas per Vilnelę ir vėl 90 laipsnių posūkis link parko, kuriame priraityta posūkių. Išbėgus prie Gedimino paminklo vėl ištęstas posūkis aplinkui, posūkis į Maironio gatvę iki šv. Onos bažnyčios, o ten ,,linksmoji" dalis: 90 laipsnių posūkis į dešinę, koks 30m ir apsisukimas aplink medį, vėl 30m ir vėl 90 laipsnių posūkis. Ratas baigiamas dar pora ištęstų 90 laipsnių posūkių. Ir taip 4 ratai. Per ratą 11 posūkių 90 laipsnių ir 4 180 laipsnių. Visi šie posūkiai stipriai ,,muša" iš ritmo ir gero laiko čia tikėtis labai sunku maratone: 10km, dar 1/2 maratono, bet daugiau... Prasčiausia maratono trasa, kuria teko bėgti Vilniuje. Jei kitąmet bus ta pati, labai rimtai reikės pagalvoti, ar iš viso bėgti čia.
Apskritai renginys organizuotas pakankamai neblogai, nors labai daug pašalinių dalykų, smulkmenų, kurios menkina visas varžybas. Taip sakant šou liaudžiai, nepretenduojant į aukštą lygį, tarsi patiekalas ne restorane, kavinėje, o apsilankymas Mcdonadlse. Na vis geriau nei kebabinėje...
2010-08-09
Kuldigos 1/2 maratono 2010
Tradiciškai kasmet rugpjūčio pradžioje vyksta Kuldigos 1/2 maratono, šį kartą jau 5-ąjį kartą ir kol kas visuose bėgimuose dalyvavau. Kaip ir šį kartą.
Tiesa šį kartą startas buvo kiek anksčiau, 13.00, todėl ir išvažiuoti reikėjo kiek anksčiau. Taigi apie 8.15 sėdau už vairo ir patraukėm į Latviją, pro Mažeikius, Ezerę, Saldų. Kaip ir pernai kelio remontai Lietuvoje, gal net toje pačioje vietoje. Iš ryto rūkas, vėsu, buvo net optimistiškų minčių, kad pagaliau bus nekarštas bėgimas, tačiau po truputį šilo.
Pasiekėme Kuldigą prieš 11 ir nuėjom registruotis. Išankstinė registracija čia taip pat galiojo, numerius pasiimti pagal pavardes. Įprastam lietuviui registracija 10 latų mokant varžybų dieną, mokant anksčiau pigiau, bet tarptautinis pervedimas ir išeina dar brangiau. Atsiimant numerius kiekvienas gauna po voką, kuriame numeris su vardu ir pavarde, ,,čipas", ,,grafkės", dalyvio sertifikatas, maisto talonas po varžybų, šalia taip pat duoda marškinėlius.
Dar buvo kiek laiko, tai kiek nuėjom iki tilto, per kurį vėliau 8 kartus teko bėgti, nuo kurio matėsi ilgiausias Europoje krioklys per Ventą. O oras vis kaito. Pradėjus daryti apšilimą tai pasijuto dar stipriau.
Na ir pagaliau startas. Šį kartą dalyvių beveik 500 - Lietuvoje dar neteko bėgti bėgti tokiame gausiame būryje. Karštis jau pradėjo svilinti, pasirodė saulė. Po kelių kalbų duodamas ir startas. Pradžia ne itin greita, dar kiek prisilaikiau. Pirmas km apie 3,27, antras 3,35, trečias tikriausiai dar lėčiau - nemačiau kur jis buvo, gausus žiūrovų būrys u-stojo ženklą. Pirmas ratas iš 4 įveiktas tik kiek greičiau nei 19 minučių. Labai lėtai, bet greičiau ir nesibėgo. Jau galvoju lenks daug kas, bet ne - tik po 2 ratų aplenkė grupelė su moterų lyderėmis. Ne itin greitai bėgo, pasilaikiau 1km, jei būtų sukilęs vyriškas išdidumas gal ir ,,užsikabinęs" būčiau, bet jau tada pagrindinis tikslas buvo tiesiog finišuoti - ramiai ir ,,nemirštant". Šiaip ar taip prizai nebegrėsė, o be reikalo kankintis ne itin norėjosi. Taip lėtėjančiai ir finišavau, su labai prastu rezultatu - 1,23,22 - net per treniruotes kartais greičiau bėgu krosą normaliu oru, ir ne itin kokia vieta - 16-a. Nors kiti irgi ,,plaukė". Gerai dar, kad trasoje kiekviename rate buvo po du dušus ir po du gėrimo punktus - pasinaudoji ir pora šimtų metrų atsigauni. Nors ir taip kone 50 nebaigė distancijos, kitiems ir greitosios pagalbos prireikė. Tam tikra prasme gal ir gerai, kad ,,nemiriau", nors drebulys pabaigoje jau krėtė ir po finišo savijauta ne itin kokia buvo, bet tikrai ne pati baisiausia savijauta.
Po finišo kiekvienam dalyviui užkabino medalį, kiek toliau atidaviau ,,čipą" ir gavau medvilninį maišelį su buteliu vandens, buteliu serbentų nektaro ir bananu. Šalia dar dėrimo punktas, gali eiti ir ten gerti, niekas nieko nesako.
Kiek atsigavę nuėjom apsiprausti į neseniai pastatytą Kuldigos lengvosios atletikos maniežą - krizė krize, bet darbai vyksta. Apskritai kiek nuvažiuoji į tą miestelį, tiek kažką stato, taiso kelius ar pan., pvz. šiemet rotušė ir trasos dalis vietoj asfalto žvyras, matyt dės kokiomis trinkelėmis ar akmenimis.
Nuėjom ir išnaudoti maisto taloną - pievelėje prie upelio ant stalelio pora žmonių dalino po makaronų lėkštę ir puodelį šaltos mėtų arbatos. Nežinau kodėl, bet man visada po varžybų Kuldigoje sunkiausia savijauta ir būna laukti eilėje prie maisto. Kiek užkandę dar nuėjom pabraidyti po ilgiausią Europoje krioklį ir sukom atgal į Lietuvą. Dar Latvijoje užsipyliau benzino - Statoil degalinėje 1 ltr 95 benzino man kainavo apie 3,81Lt, 30, su visomis įmanomomis nuolaidomis 20ct pigiau nei Lietuvoje. Statistikai gali kalbėti ką nori, bet degalai tikrai pigesni Latvijoje.
Apskritai visas bėgimas Kuldigoje yra bene profesionaliausiai organizuojamos varžybos, kuriose teko dalyvauti. Nors starto mokestis ir nemažas, tačiau aiškiai matoma, kur jis nukeliauja: daug ką gauni pats, o ir prizinis fondas virš 11 tūkst. Lt. Nemažas teigiamas ir žiūrovų indėlis: palaikymas, gyvenamųjų namų rajone žmonės patys apipila srove vandens, siūlo vandens, net obuolių iš savų sodų. Profesionaliai organizuotas ir šiltas renginys, lietuviams yra ko pasimokyti (tam tikra prasme kažkiek prilygti gali tik Nidos ir Klaipėdos bėgimai) - tiesa nežinau, kaip kiti bėgimai Latvijoje, bet iš šio tikrai yra ko pasimokyti. O šį bėgimą tikriausiai ilgai prisiminsiu, kaip vieną iš sunkiausių - nemanau, kad esu toks silpnas, kaip rodo laikas, bet oras įnešė savų korekcijų ir gana ženklių.
Tiesa šį kartą startas buvo kiek anksčiau, 13.00, todėl ir išvažiuoti reikėjo kiek anksčiau. Taigi apie 8.15 sėdau už vairo ir patraukėm į Latviją, pro Mažeikius, Ezerę, Saldų. Kaip ir pernai kelio remontai Lietuvoje, gal net toje pačioje vietoje. Iš ryto rūkas, vėsu, buvo net optimistiškų minčių, kad pagaliau bus nekarštas bėgimas, tačiau po truputį šilo.
Pasiekėme Kuldigą prieš 11 ir nuėjom registruotis. Išankstinė registracija čia taip pat galiojo, numerius pasiimti pagal pavardes. Įprastam lietuviui registracija 10 latų mokant varžybų dieną, mokant anksčiau pigiau, bet tarptautinis pervedimas ir išeina dar brangiau. Atsiimant numerius kiekvienas gauna po voką, kuriame numeris su vardu ir pavarde, ,,čipas", ,,grafkės", dalyvio sertifikatas, maisto talonas po varžybų, šalia taip pat duoda marškinėlius.
Dar buvo kiek laiko, tai kiek nuėjom iki tilto, per kurį vėliau 8 kartus teko bėgti, nuo kurio matėsi ilgiausias Europoje krioklys per Ventą. O oras vis kaito. Pradėjus daryti apšilimą tai pasijuto dar stipriau.
Na ir pagaliau startas. Šį kartą dalyvių beveik 500 - Lietuvoje dar neteko bėgti bėgti tokiame gausiame būryje. Karštis jau pradėjo svilinti, pasirodė saulė. Po kelių kalbų duodamas ir startas. Pradžia ne itin greita, dar kiek prisilaikiau. Pirmas km apie 3,27, antras 3,35, trečias tikriausiai dar lėčiau - nemačiau kur jis buvo, gausus žiūrovų būrys u-stojo ženklą. Pirmas ratas iš 4 įveiktas tik kiek greičiau nei 19 minučių. Labai lėtai, bet greičiau ir nesibėgo. Jau galvoju lenks daug kas, bet ne - tik po 2 ratų aplenkė grupelė su moterų lyderėmis. Ne itin greitai bėgo, pasilaikiau 1km, jei būtų sukilęs vyriškas išdidumas gal ir ,,užsikabinęs" būčiau, bet jau tada pagrindinis tikslas buvo tiesiog finišuoti - ramiai ir ,,nemirštant". Šiaip ar taip prizai nebegrėsė, o be reikalo kankintis ne itin norėjosi. Taip lėtėjančiai ir finišavau, su labai prastu rezultatu - 1,23,22 - net per treniruotes kartais greičiau bėgu krosą normaliu oru, ir ne itin kokia vieta - 16-a. Nors kiti irgi ,,plaukė". Gerai dar, kad trasoje kiekviename rate buvo po du dušus ir po du gėrimo punktus - pasinaudoji ir pora šimtų metrų atsigauni. Nors ir taip kone 50 nebaigė distancijos, kitiems ir greitosios pagalbos prireikė. Tam tikra prasme gal ir gerai, kad ,,nemiriau", nors drebulys pabaigoje jau krėtė ir po finišo savijauta ne itin kokia buvo, bet tikrai ne pati baisiausia savijauta.
Po finišo kiekvienam dalyviui užkabino medalį, kiek toliau atidaviau ,,čipą" ir gavau medvilninį maišelį su buteliu vandens, buteliu serbentų nektaro ir bananu. Šalia dar dėrimo punktas, gali eiti ir ten gerti, niekas nieko nesako.
Kiek atsigavę nuėjom apsiprausti į neseniai pastatytą Kuldigos lengvosios atletikos maniežą - krizė krize, bet darbai vyksta. Apskritai kiek nuvažiuoji į tą miestelį, tiek kažką stato, taiso kelius ar pan., pvz. šiemet rotušė ir trasos dalis vietoj asfalto žvyras, matyt dės kokiomis trinkelėmis ar akmenimis.
Nuėjom ir išnaudoti maisto taloną - pievelėje prie upelio ant stalelio pora žmonių dalino po makaronų lėkštę ir puodelį šaltos mėtų arbatos. Nežinau kodėl, bet man visada po varžybų Kuldigoje sunkiausia savijauta ir būna laukti eilėje prie maisto. Kiek užkandę dar nuėjom pabraidyti po ilgiausią Europoje krioklį ir sukom atgal į Lietuvą. Dar Latvijoje užsipyliau benzino - Statoil degalinėje 1 ltr 95 benzino man kainavo apie 3,81Lt, 30, su visomis įmanomomis nuolaidomis 20ct pigiau nei Lietuvoje. Statistikai gali kalbėti ką nori, bet degalai tikrai pigesni Latvijoje.
Apskritai visas bėgimas Kuldigoje yra bene profesionaliausiai organizuojamos varžybos, kuriose teko dalyvauti. Nors starto mokestis ir nemažas, tačiau aiškiai matoma, kur jis nukeliauja: daug ką gauni pats, o ir prizinis fondas virš 11 tūkst. Lt. Nemažas teigiamas ir žiūrovų indėlis: palaikymas, gyvenamųjų namų rajone žmonės patys apipila srove vandens, siūlo vandens, net obuolių iš savų sodų. Profesionaliai organizuotas ir šiltas renginys, lietuviams yra ko pasimokyti (tam tikra prasme kažkiek prilygti gali tik Nidos ir Klaipėdos bėgimai) - tiesa nežinau, kaip kiti bėgimai Latvijoje, bet iš šio tikrai yra ko pasimokyti. O šį bėgimą tikriausiai ilgai prisiminsiu, kaip vieną iš sunkiausių - nemanau, kad esu toks silpnas, kaip rodo laikas, bet oras įnešė savų korekcijų ir gana ženklių.
2010-08-03
Medininkai - Vilnius 2010
Tradicinis estafetinis bėgimas kaip visada sutraukia nemažai dalyvių, tačiau šiemet klubas, kuriam dažniausiai atstovauju nevyko, tai prisijungiau prie kito klubo, kuriam ne kartą jau buvau ir anksčiau atstovavęs.
Dėl ankstyvo starto turėjom išvykti 5,33, užsistačiau žadintuvą ant 4,33, o šis kažkokiu būdu nesuveikė ir beveik atsitiktinai prabudęs pastebėjau, kad jau 5,21, todėl teko labai greitai šokti iš lovos ir greitai susimetus daiktus į kuprinę be jokių pusryčių ir važiuoti per visą miestą, kur jau laukė komanda. Paskui dar persėdus į kitą mašiną vairavau iki Vilniaus, bevažiuodamas sukrimtau pora bananų ir atvykome į starto vietą. Užsiregistravome, suštampavo visus pagal etapus ant delnų - tarsi kalinius ar skerdieną - ir dar turėjom apie 8 minutes persirengti (gerai, kad vasara, mažiau drabužių reikia) iki autobusų išvažiavimo į etapus. Per tą skubėjimą dar palikau varžybinius marškinėlius, dėl ko paskui bėgant tikrai nepadėjo. Nors ir turėjo išvažiuoti autobusai 8,45, tačiau vėlavo, o daugelis dalyvių blaškėsi nesuprasdami, kur sėsti, mat anksčiau kiekvienam etapui skirdavo atskirą autobusą, o šiemet tebuvo du autobusai. Važiuojant niekas nieko konkretesnio taip pat nežinojo, nei kur veža, ar į etapus, ar į startą visus ar dar kur, bet atvežė į memorialo vietą (išskyrus 2 ir 3 etapus).
Kaip visada oficialios kalbos, šiemet tiesa antraeilių valstybės pareigūnų ir kas keista, kad laba trumpai. Gal dėl to startas šį kartą buvo 5 minutėmis anksčiau, dėl ko kai kurie, tarp jų ir mūsų komandos atstovas, pavėlavo į startą.
Po to visus išvežė į savus etapus, nors čia irgi nesiskubino, 4-ajam etapui apšilimui laiko turėjo būti per mažai, o man, bėgusiam 5-ąjį vos jo užteko.
Nepaisant visko savijauta prieš startą buvo visai nebloga. Pagaliau pradėjo finišuoti pirmosios komandos 4-ąjį etapą ir kone viskas jau buvo aišku: atstumai tarp komandų jau siekė minutėmis, man taip pat perdavė lazdelė jau gerokai esant skirtumui virš 3 minučių. Išbėgau, priekyje nieko nebesimato, gale taip pat nieko - kaip per treniruotę iš esmės, šiaip ar taip kone visas treniruotes darau vienas, tik žinoma psichologiškai kitaip veikia varžybos - per treniruotę nesubėgsi taip, kaip per varžybas. Etapas pasitaikė neprastas, tikriausiai ilgiausias visos estafetės ir gana kalnuotas. Kilometriniai stulpeliai matyt netiksliai sudėlioti, nes kilometrų laikai svyravo drastiškai nuo 3,02 iki 3,35 ir atgal. Karštis nemažas, dar pavėjui, kaip tik pro ežeriuką dar trasa ėjo, nors imk ir krisk :) Na bet finišavau savo etapą su gana prastu laiku, nors čia vėl klausimas kiek tiksliai buvo. Padavęs lazdelę paskui ramiai parbėgau kone iki finišo, t.y. apie 10km ir ilgokai teko laukti autobuso su daiktais - gerai, kad aš buvau pasidėjęs daiktus į kito klubo autobusiuką, bet kitų daiktai ir automobilių rakteliai važiavo autobusu. Sulaukę, nusiprausę dar pažiūrėjom apdovanojimo ceremoniją, nors likom 4-i, bet realiai aukščiau ir negalėjom būti, skirtumas iki 3-iosios buvo virš 6 minučių. Sunku klubui kovoti su vienkartinėmis rinktinėmis, suburtomis konkrečiam tikslui laimėti varžybas. Kaip ir visi dalyviai gavome proginį raktų pakabuką, sudalyvavome pagerbimo renginyje ir tiek.
Apskritai varžybos su organizacija šiemet sušlubavo, nemažai klaustukų prieš varžybas, kuriuos reikėjo aiškintis vietoje. Kaip visada nemažai burbančių dėl rinktinių sudarymo varžybose, bet išgyvendinti tai kone ,,misija neįmanoma". Bet kuriuo atveju renginys tradicinis ir vertas pagarbos, kitąmet jau 20-asis.
Dėl ankstyvo starto turėjom išvykti 5,33, užsistačiau žadintuvą ant 4,33, o šis kažkokiu būdu nesuveikė ir beveik atsitiktinai prabudęs pastebėjau, kad jau 5,21, todėl teko labai greitai šokti iš lovos ir greitai susimetus daiktus į kuprinę be jokių pusryčių ir važiuoti per visą miestą, kur jau laukė komanda. Paskui dar persėdus į kitą mašiną vairavau iki Vilniaus, bevažiuodamas sukrimtau pora bananų ir atvykome į starto vietą. Užsiregistravome, suštampavo visus pagal etapus ant delnų - tarsi kalinius ar skerdieną - ir dar turėjom apie 8 minutes persirengti (gerai, kad vasara, mažiau drabužių reikia) iki autobusų išvažiavimo į etapus. Per tą skubėjimą dar palikau varžybinius marškinėlius, dėl ko paskui bėgant tikrai nepadėjo. Nors ir turėjo išvažiuoti autobusai 8,45, tačiau vėlavo, o daugelis dalyvių blaškėsi nesuprasdami, kur sėsti, mat anksčiau kiekvienam etapui skirdavo atskirą autobusą, o šiemet tebuvo du autobusai. Važiuojant niekas nieko konkretesnio taip pat nežinojo, nei kur veža, ar į etapus, ar į startą visus ar dar kur, bet atvežė į memorialo vietą (išskyrus 2 ir 3 etapus).
Kaip visada oficialios kalbos, šiemet tiesa antraeilių valstybės pareigūnų ir kas keista, kad laba trumpai. Gal dėl to startas šį kartą buvo 5 minutėmis anksčiau, dėl ko kai kurie, tarp jų ir mūsų komandos atstovas, pavėlavo į startą.
Po to visus išvežė į savus etapus, nors čia irgi nesiskubino, 4-ajam etapui apšilimui laiko turėjo būti per mažai, o man, bėgusiam 5-ąjį vos jo užteko.
Nepaisant visko savijauta prieš startą buvo visai nebloga. Pagaliau pradėjo finišuoti pirmosios komandos 4-ąjį etapą ir kone viskas jau buvo aišku: atstumai tarp komandų jau siekė minutėmis, man taip pat perdavė lazdelė jau gerokai esant skirtumui virš 3 minučių. Išbėgau, priekyje nieko nebesimato, gale taip pat nieko - kaip per treniruotę iš esmės, šiaip ar taip kone visas treniruotes darau vienas, tik žinoma psichologiškai kitaip veikia varžybos - per treniruotę nesubėgsi taip, kaip per varžybas. Etapas pasitaikė neprastas, tikriausiai ilgiausias visos estafetės ir gana kalnuotas. Kilometriniai stulpeliai matyt netiksliai sudėlioti, nes kilometrų laikai svyravo drastiškai nuo 3,02 iki 3,35 ir atgal. Karštis nemažas, dar pavėjui, kaip tik pro ežeriuką dar trasa ėjo, nors imk ir krisk :) Na bet finišavau savo etapą su gana prastu laiku, nors čia vėl klausimas kiek tiksliai buvo. Padavęs lazdelę paskui ramiai parbėgau kone iki finišo, t.y. apie 10km ir ilgokai teko laukti autobuso su daiktais - gerai, kad aš buvau pasidėjęs daiktus į kito klubo autobusiuką, bet kitų daiktai ir automobilių rakteliai važiavo autobusu. Sulaukę, nusiprausę dar pažiūrėjom apdovanojimo ceremoniją, nors likom 4-i, bet realiai aukščiau ir negalėjom būti, skirtumas iki 3-iosios buvo virš 6 minučių. Sunku klubui kovoti su vienkartinėmis rinktinėmis, suburtomis konkrečiam tikslui laimėti varžybas. Kaip ir visi dalyviai gavome proginį raktų pakabuką, sudalyvavome pagerbimo renginyje ir tiek.
Apskritai varžybos su organizacija šiemet sušlubavo, nemažai klaustukų prieš varžybas, kuriuos reikėjo aiškintis vietoje. Kaip visada nemažai burbančių dėl rinktinių sudarymo varžybose, bet išgyvendinti tai kone ,,misija neįmanoma". Bet kuriuo atveju renginys tradicinis ir vertas pagarbos, kitąmet jau 20-asis.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)