Trakų triatlonas 2013

Kiek netikėtai nors gana anksti gavau pasiūlymą sudalyvauti triatlone, tiksliau triatlono estafetėje. Prieš registruojantis ne itin žinojau nei kas mano komandoje, nei kokio rimtumo apskritai renginys, bet kadangi kaip tik išpuolė laisvas savaitgalis, tai nusprendžiau susibėgti - plaukikas iš manęs prastas, su dviračiu irgi retai važinėju, bet triatlono estafetei tas tiko: kiekvienas dalyvavo vienoje rungtyje, o bėgti yra bėgti. Dar susimąsčiau dėl didelio starto mokesčio, net registruojantis iš anksto komandos nariui 90Lt - nežinau kaip triatlone, bet bėgimuose tai jau daug, tik pora varžybų iki tiek sukelia kainas, tiesa ne už 10km. Bet kadangi starto mokesčio problemas sutvarkė komanda, už kurią atstovavau šį kartą, tai išsisprendė.
Varžybų startas numatytas labai anksti - 8.00, dviračių pridavimas pažiūrai dar valanda anksčiau, tai Tarkuose reikėjo būti bent 6,30. Įvertinus kelią keltis atitinkamai anksti - jei iš kur toliau apie 4 jau ir išvažiuoti reiktų. Dėl to važiavome iš vakaro, atsiėmėme numerius, išklausėme dar organizatorių susirinkime dėl renginio tvarkos - šiokių tokių niuansų gana įdomių atsirado naujų - na naujų man, triatlonininkams tai tikriausiai kasdienybė.
Iš vakaro žiaurus lietus merkė Vilniaus kraštą, buvo kiek būgštavimų ir dėl rytojaus, bet rytas išaušo gražus. Nuvažiavome kiek po 6 į starto vietą, apžiūrėjome vietoje tą vadinamąją ,,tranzitinę zoną", kiek pavaikščiojome aplinkui - kaip tik organizatoriai statė palapines, tvėrė tvoras, kiek toliau pjaustė lentas ir darė kilometrines nuorodas ir kitas žymas trasoje.
Pora minučių po 8 renginys startavo, tikri trialonininkai kartu su estafetininkais kartu. Gana greitai jie išsiskirstė ir finišą pasiekė dažniausiai apčiuopiamais tarpais. Kas toliau važiavo dviračiu, kas perdavė estafetę kitam komandos nariui. Keistokas dalykas su čipais išėjo - davė jį ir plaukikams, nors realiai jie estafetę perdavė iki čipo kilimėlio. Dar pasiklausėm prieš pat startą dėl to teisėjų: pagalvojo kiek ir leido plaukti be jo, nors didžioji dauguma vis tik apie tai nepagalvojo ir visus 1500m be jokio reikalo nešė ant kojos nereikalingą balastą.
Dėl tos perdavimo zonos ypatybės dviratininkui dar teko nemažai ir pabėgioti, bent po pora šimtų metrų prieš ir po važiavimo. Praėjus kažkiek laiko po komandos dviratininko išvažiavimo pradėjau daryti apšilimą. Dugmaž pasiskaičiavau kiek čia užtrukti gali, bet kiek ilgiau teko laukti - pasirodo kiek paklydę pora dviratininkų buvo, tarp jų ir mano komandos, mat tuo metu teisėjai (ar kelininkai?) dar tik statė užtvaras ir vietoj posūkio šie nuvažiavo tiesiai. Po tam tikro laiko nusivijo teisėjai ir grąžino atgal, nors neašku kiek ten laiko buvo sugaišta papildomai ir kiek tai papildomų jėgų kainavo dalyviams.
Prieš bėgimą pora komandų aiškiai pirmavo - iki jų skyrė jau daugiau 10 minučių, taigi šansų pasivyti per 10km jokių, dar pora tikrų triatlonininkų, o paskui jau grupelė pasirodė, kurios priekyje ir mano komandos narys. Pirmos pora komandų estafetę perėmė tiesiai už kilimo, bet paskui visus nuvarė dar kokius 30 metrų tolyn. Perėmiau estafetę, jau buvau kiek ir atšalęs - tiksliau raumenys, kvėpavimas ir pan., diena kuo toliau, tuo labiau kaito - ir pradėjau savo 10km. Pirmą km kiek lėčiau pradėjau, o be to ir trasos pradžią jau kiek keikiau - palei ežerą vingiuojantis išmintas takelis po vakar lietaus dar vietomis purvynnai ir balos, visa tai, ko nemėgstu per varžybas. Bet gana greitai ši atkarpa baigėsi, prasidėjo iš pradžių kiek prastesnės kokybės dviračių takas, o paskui jau ir visai geras plentas. Per tą laiką vienas iš varžovų jau buvo priartėjęs gana arti ir beveik kvėpavo į nugarą, bet prasidėjo kalnai ir po truputį vėl ėmė atsilikinėti. Pasukus link Užutrakio kelias gana siauras pasidarė, matyt vėl vykstančio festivalio mašinų pristatyta iš abiejų kelio pusių. Dar pabėgus per posūkius ir kalnelius jau ir maitinimo punktas pasimatė, netoli už jo ir apsisukimo ženklas ir 5km žyma. Nors tikėjausi čipo kilimėlio ar žadėtųjų organizatorių teisėjų besirašančių numerių ar bent jau kažkokio kuolelio apibėgti, bet nieko tokio šalia nebuvo, tik tie pora ženklų pastatyti ant tuščio kelio. Pribėgau juos, apsisukau, galbūt tada užsirašė numerį prie maitinimo punkto kažkas buvęs. Ta pati trasa atgal, tik nauja problema: tarp tų mašinų abipus kelio sustojo autobusas ir neišjungęs stovėjo palikdamas po kokį metrą tarpo - taip bebėgdamas vos ne susidūriau ir kiek patrukdėm netyčia vienas kitam su kitu dalyviu. Paskutiniai pora km labai sunkūs pasidarė - šiaip nuovargis pasijuto, o ir saulė jau stipriai kepino, be to paskutiniai km miške, kur nėra vėjo, o oro irgi mažoka. Taip bėgu kažkas iš šono sako maždaug ,,gerai varot, antri", dar kiek pataisiau kad treti - nieko juk neaplenkiau. Po finišo vėl sako antri - pasirodo vienas bėgikas priekyje nebaigė distancijos dėl karščio, paskui ir greitoji atvyko, žodžiu nemalonus dalykas.
Dar kiek pabėgiojau po varžybų, per tą laiką komanda jau pasiėmė dalyvių marškinėlius, po finišo iš karto ir medalius užkabino, keletą kartų energetių batonėlių pasiūlė, dar kiek apsiprausėm Galvės ežere ir laukėm apdovanojimų. Nors planuota 11.00, bet reikėjo laukt moterų prizininkių, kurios iki to laiko dar nebuvo finišavusios. Tiesa pats apdovanojimas tik simbolinis - diplomai (tiesa iš pradžių surayti ne tomis pavardėmis, paskui pertaisė, bet ir pertaisytuose diplomuose klaidos pavardėse, o laikai visai ne tie surašyti..), taurelė komandai ir pakvietimas į Lampetroną - varžybas iš 5 rungčių.Apskritai su varžybų rezultatais keisti dalykai - nors ir paskelbti jau kitą dieną po varžybų, bet tikriausiai tik bendras laikas realus, pvz. mano realus bėgimo laikas skiriasi nuo oficialaus daugiau nei 2 minutes, kitos komandos dalyvio - 1 minute į vieną pusę, dar kito daugiau minute į kitą pusę...
Apskritai varžybos kaip ir dera pirmam kartui (nors patys organizatoriais ne naujokai šioje srityje) su tam tikrais organizaciniais trūkumais, neapgalvojimais ar tiesiog neorganizuotumu, kas jautėsi dar per susirinkimą diena prieš renginį, kai jau aiškino taisykles tar savęs klausinėjosi ,,kaip darom?" ir vietomis neapsisprendė iki pat varžybų, pvz. kad ir su tais dviratininkų šalmų pasidėjimo po važiavimo atvejais: vienu metu tarsi ir reikia nusiimti, po to perduoti lazdelę, per varžybas jau į tai žiūrėjo ir siuntė atgal dalyvius pasidėti juos į vietą, nors po varžybų vėl paklausus ar reikėjo vis tik be šalmų atbėgti atsakydavo ,,tai estafetei nebūtina"... Jau nekalbant apie tuos dalyvių paklydimus ar teisėjų nebuvimus posūkių ar apsisukimų vietose. Toks renginys daugiau tiems, kurie tiesiog dalyvauja, nes neskaitant ambicijų, sportinės dvasios ir pan. dėl apdovanojimų neverta kovoti, bet kaip dalyviui medalis, marškinėliai, galimybė išsirašyti sau diplomą ir apskritai įveikti trasą, nors ir už nemažą kainą, gal ir neblogas variantas.

IX pasaulio lietuvių sporto žaidynės

Labai iškilmingas pavadinimas, renginys sulaukęs ir politikų dėmesio, tarp kurio renginių buvo šiek tiek bėgimo. Apskritai visame sporto (ir ne tik) katile lengvąją atletiką atstovavo tik diskininkai ir ietininkės bei estafetinis bėgimas (10 žmonių po 1km), kuriame šį kartą ir dalyvavau. Registracija buvo išankstinė ir gerokai iš anksto, nors apie pačią žaidynių tvarką informacijos ir buvo labai mažai, ne itin jos padaugėjo ir varžybų dieną.
Varžybų startas buvo numatytas 14.00, bet išvažiavome kiek anksčiau dėl visa ko. Atvykė kiek po 12 į varžybų vietą radome daug palapinių, jau vyko koncertas ir kiti šventiniai renginiai. Pradėjome ieškoti, kur čia varžybų registracija, tai vis siuntinėjo prie kitų stalų ,,gal ten...", ,,eikit ten.." ir pan., kol galų gale išsiaiškinom, kad iki 13 niekas neregistruos ir nėra kur čia skubėti. Per tą likusį laiką apėjom varžybų trasą - šiaip kaip nieko trasa, kone stačiakampė, vienas pakilimas, tiesa tikrai ne 1km, kažin ar 800m belikę. Žinoma man kaip stajeriui, kuris paskutnį kartą 1km bėgo prieš 10 metų tokia žinia ne itin prie širdies, bet kiek yra tiek.
Paskui susitikom pažįstamų veidų ir taip bekalbant išsiaiškinom, kad dar reikia nukeliauti iki akreditacijos centro, kur duos pažymėjimus, marškinėlius ir kitas dalyvių smulkmenas. Taigi keliese nubėgom iki jo, kiek pabendravę gavom viską kas priklauso - tiesa kaip dažniausiai būna problemos su marškinėlių dydžiais: praktiškai visada S ir M dydžių trūkumas, tai tenka paskui ,,skęsti" L ar XL. Viską sukrovę į dėžę atidavė mums ir parbėgę nuskubėjom į registraciją. Pasidėjom tą dėžę šalia stalo ir staiga viena iš teisėjų ,,kur čia dedat savo šiukšles?" Paskui dar ,,nudavė velnių" dėl rašto, bet pagaliau atsiėmėm numerius (iki starto jau mažiau nei 30 min) ir pradėjom apšilinėti.
Starto vietoje dar kažkaip bandė rikiuoti dalyvius, bet tuo metu dauguma jau darė apšilimus ir ne itin kas išėjo teisėjams. Greitai bėgo tie etapai, vis tik nepilni 800m, greitesni ir iš 2 minučių išlipdavo, pagaliau atėjo ir mano starto laikas. Gana greitai prisiminiau ką reiškia tokios sąvokos kaip ,,deguonies įsiskolinimas" ar ,,raumenų užrūgštinimas", kadangi jau seniai tokių distancijų tokiais tempais nebėgiojau. Pats laikas irgi ne pats geriausias, aiškiai per trumpa distancija su tokiu pasiruošimu. Išbėgau pirmas ir atbėgau pirmas - ne itin ir jutau ar mačiau kažką, tiesiog tempiau kiek tuo atrodė reikia ir tiek. Dar kiek ,,susivėlėm" su lazdelės perdavimu: atbėgu stovi prieš liniją - jei labai griežti teisėjai perdavus čia lazdelę gali ir diskvalifikuoti. Nors ir parėkiau bėgti, bet dar kiek sugaišom, kol koridoriuje pagaliau perdaviau lazdelę. Galų gale likom antri, pačiame finiše pralaimėję vietinei Klaipėdos komandai.
Prabėgęs savo etapą dar kiek pasigreitėjau, kadangi man bėgti tik 1km labai jau mažokai. Prieš varžybų dalyvių kryptį pora kartų pagreitėjau, kaip ir kiti komandos nariai kiek padrasinom ir parėkavom kitiems dar bėgantiems komandoms nariams. Gana greitai pakvietė ir į apdovanojimus, tuo pačiu teisėjai pradėjo aiškinti, kad mes tipo pažeidėm taisykles ir ,,vedėm" savo komandos narius ir galima mus diskvalifikuoti. Iš tiesų nesu skaitęs taisyklių, tiesioginio vedimo tikrai nebuvo, nors kai kartą Nidoje nuėmė 1/2 maratono dalyvį, kai kažkoks vos ne bomžas per pora metrų šalia pavažiavo keliasdešimt metrų visko galima tikėtis. Reikės tuo pasidomėti, o dar ir foto žadėjo atsiųsti.
Apdovanojimai tradiciniai: medaliai ir diplomai, ant kurių niekas nepasivargino užrašyti kam jie skirti. Pagal išankstinį reglamentą buvo numatytos net 4 apdovanojimų grupės: miestai, rajonai, klubai ir užsieniečiai, bet gal dėl mažp komandų skaičiaus (11), gal tiesiog šiaip patingėjo ir visus sumetė į vieną krūvą.
Jau prieš išeinant iš varžybų zonos dar vinas iš teisėjų pakvietė ,,ko jūs nepasiimat maisto?" Pirmą kartą apie tai išgirdę nukeliavom prie starto vietos ir atsiėmė po maišelį, kuriame pora supakuotų submarinų, keksiukas ir obuolys. Dar kiek pasifotografavę pabėgiojom ramiai ir išsiruošėm į namus.
Senokai neteko matyti tokio chaoso varžybų organizavime. Dešimt auklių - vaikas be galvos. Toks vaizdas, tarsi kažkas pasakė kažkam kažką padaryti, tas perdavė kitam, tas dar kitam, o galutiniame rezultate žmogus nežino ką daro kaimynas, tarsi dėlionė, kur kiekviena dalelė graži, o bendras kažkaip neišeina - tiesiog trūko bendros sistemos veikimo, aiškiai sudėliotos informacijos ir tiesiog aiškumo. Bet iš kitos pusės tarsi ir gražu viskas: šioks toks maistas, marškinėliai kiekvienam dalyviui, gražūs medaliai, trasa gerai atitverta, nors ir gerokai trumpesnė nei turėjo būti. Toks netradinis renginys, paįvairinantis bėgimo varžybų kalendorių.

Olimpinės dienos bėgimas 2013

Kaip ir kasmet panašiu laiku vykstantis bėgimas, tiesa šiemet kiek pasikeitęs. Anksčiau būdavo metų, kai vos ne slaptai vykdomas - informacijos internete nebūdavo galima rasti arba pateikiama labai vėlai ir tik LTOK tinklapyje, o šiemet jau gana anksti sukurtas atskiras tinklapis. Pirminiame variante dar buvo biurokratinis reikalavimas pasitikrinti sveikatą ir tik su leidimu sportuoti galima registruotis ir dalyvauti. Neturintiems tokio nuoroda į matyt rėmėjų tinklapį, kur už ,,akcijinę" triženklę sumą tai galima gauti tokią pažymą. Tiesa po kurio laiko šis reikalavimas dėl sveikatos pažymos buvo išbrauktas, dėl ko dalyvių ksaičius turėjo padidėti.
Šiemet pirmasis olimpinės dienos bėgimas su startiniu mokesčiu. Nors iš esmės tai nieko stebėtina: nemokamas bėgimas Vilniuje - nonsensas, stebuklas ir apskritai neįmanomas dalykas. Tiesa gerai tai, kad startiniai mokesčiai dar daug ,,nesikandžioja" registruojantis iš anksto. Žinoma galima diskutuoti apie olimpinę dvasią ir pan., bet pati olimpiada jau seniai yra didelė komercija, kartais žmonės ir su olimpiniais normatyvais susimoka už dalyvavimą jose, o be to nemokamas bėgimas čia irgi yra - 1988m, 5km ir 10km jau varžybinis renginys.
Taip pat šiemet pasikeitė renginio vieta - iš Vingio parko persikėlė į Neries paupį šalia Baltojo tilto. Neaišku kiek savo noru kiek priverstinės tokios permainos: Vingio parko stadionas jau gerokai vėluoja su renovacija, net ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas po mėnesio perkeltas į Šiaulius. Pati bėgimo trasa tapo visiškai plentinė, startas prie VCUP ir tolyn Upės gatve link Žvėryno. Pakeliui prie VPU (dabar LEU) didžiausia įkalnė, įbėgus į Žvėryną posūkis į dešinę ir dar viena įkalnė. Po to bėgant iš trijų pusių galima pasigrožėti Švč. mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, dar pora posūkių Žvėryne ir vėl atgal Upės gatve, kur pabaigoje vienas iš nemįgstamiausių man bėgimo trasos elementų - kuoliukas ir apsisukimas aplink. Ir taip du ratai.
Registravausi kiek anksčiau, iš karto internetu užsimokėjau starto mokestį, bet numerį pasiimti reikėjo iki 13,30, nors startas tik 15,20. Taigi teko kiek anksčiau išvažiuoti. Susižiūrėjau kur čia galima būtų palikti mašiną, bet visi planai nuėjo perniek - jau apie 12 visa Upės gatvė užblokuota, teko sukti ratus po Vilnių ir palikti automobilį Žvėryne. Pora km pėsčiomis iki registracijos, ten atsiėmaiu numerį, marškinėlius ir vėl parkulniavęs laukiau pora valandų starto.
Sėdėti pavėsyje tokiu oru jau karštoka buvo, bet visas ,,smagumas" prasidėjo kai reikėjo pradėti bėgti. Padariau apšilimą, nors tokiu oru jo daug ir nereikia. Prieš startą pažiūrėjau į varžovus ir reglamentą - galėjau pakovoti dėl prizinio trejetuko, o jei ne 4-10 jau tas pats. Iš starto lyg ir ramiai pradėjau, pora varžovų nubėgo, bet dėl to nesijaudinau - karštis, 10km dar bus laiko ,,susigaudyti". Po poros km viskas kaip ir pasitvirtino, greitis krito, jau kaip ir pradėsiu greitėti, bet žiūriu kad ir pačiam per daug nesinori ,,mirti". Kaip tik tuo metu bėgau 4-as, lyg ir geriau būtų patekti į trejetuką, bet žiūriu kad jau ,,plaukiu" - savotiškas vaizdas: matau kad ir priekyje jau nieko nebėga, bet ir pats ne ką galiu ar noriu priartėti. Taip ir neprisiverčiau pagreitėti, atbėgau gana ramiai 4-oje vietoje. Nors pats bėgimas ir trasa tokie ilgi pasirodė, tiesa ilgai ir bėgau daugiau nei 36 minutes, jei ten tikrai 10km normaliu oru ir per treniruotes greičiau būna. Pati trasa neatrodė labai sunki, kiek nuobodoka Upės gatve, bet Žvėrynas labai savotiškai žavintis - priminė senus gerus bėgimus miesto (ar miestelių) gatvėmis. Galbūt pridariau kiek klaidų treniruotėse ar ne visai atsigavau po Kauno 1/2 maratono, bet pagrindinis faktorius - oras: tikriausiai apie 30'C, vėjas visai negaivina, drėgmė didelė.. Ne itin padėjo ir maitinimo punktai trasoje ar gaisrininkų aplaistymas.
Po varžybų dar kurį laiką pavaikščiojau, atsigėriau vandens, kuriuo šį kartą organizatoriai pasirūpino, šiek tiek pabėgiojau ir teko laukti apdovanojimų. Teko laukti, nes vėlavo. Iš pradžių nusiuntė prie vienos scenos, kur pasakojo apie kažkokius kiniečių kovos menus, kuriuos jie nusižiūrėjo nuo beždžionių ir pan. Po kurio laiko visus bėgimo apdovanojimų laukusius nusiuntė prie kitos scenos. Ten gana ilgai vyko neįgaliųjų apdovanojimai - keistokos kartais rungtys jų: peilių mėtymai, dar kažkokie negirdėti pavadinimai. Apskritai savotiškas chaosas vyko, labai primenantis kaimo šventę. Pagaliau atėjo ir mūsų apdovanojimo eilė: Audimo čekiai pirmam dešimtukui, pirmoms trims vietoms kiek didesni, kitiems vienodi.
Po apdovanojimų pasivaikštant palei Nerį dar apsiprausiau šioje upėje prieš kelionę ir ilgokas kelias namo.
Apskritai pačios bėgimo varžybos neblogai organizuotos: trasa gerai atitverta, su registracija problemų nebuvo, maitinimo punktai 10km distancijoje (paprastai tiek bėgant jų nereikia, bet tokiu oru visai kas kita), po varžybų vandens taip pat gausu. Gerai, kad išbrauktas kvailas biurokratinis reikalavimas dėl sveikatos pažymų, tiesa apdovanojimų vilkinimas (ar neaiškumas kada jie bus) teigiamų emocijų neatnešė. Ir žinoma įdomu ar tas perkėlimas iš Vingio parko priverstinis ar pagal planą - bet kitamet turėtų tai paaiškėti.

I-asis Kauno maratonas

Šiemet kaip reta užderėjo maratonų derlius, gerai pasaičiavus Lietuvos teritorijoje jau ir 9 galima suskaičiuoti, vienas iš naujų, atsiradusiųjų tik šiemet - Kauno maratonas. Prieš sezoną jau buvau nusprendęs, kad šiemet viso maratono nebėgsiu: tiesiog prabėgti nebėra prasmės, o kažkokiam rezultatui pasiekti irgi sunkiai pavyktų, dėl to teko apsiriboti 1/2 maratono. Iš pradžių dar svarsčiau kurį rinktis pavasario bėgimuose, bet traumos, drabo grafikas ir tiesiog elementarus paskaičiavimas atvedė būtent į Kauną birželio mėnesį. Bene pirmas kartas, kai tokiu metu bėgu tokią ilgą distanciją - anksčiau dar ruošdavausi specialiai stadiono sezonui, o ten greičiai gerokai didesni, kiek kitoks ir pasiruošimas.
Kodėl pasirinkau būtent šias varžybos iš kelių pusmaratonių pavasarį? Atmetimo būdu: pusmaratonis Kaune balandžio mėnesį labai jau nerimtas atrodė, trasa keičiama kelis kartus, o varžybų dieną dar kita pasidarė, o ir sukti 4 ratus Ąžuolyno parko takeliais ne itin įdomus užsiėmimas, ypač kai antrame rate jau prasideda ,,pėstininkų valgymas" ratu ir kai dar tokia siauri takeliai praktiškai neišvengiami stabdymaisi, o kartais ir pasistumdymai. Dėl tos pačios priežasteis nežavėjo ir Trakų pusmaratonio trasa, be to gana sunki fiziškai trasa su daug posūkių, bėgimo danga bėgti taip pat ne itin tinkama, o be to paskaičiavus varžybų kaštus (vien kelionė ir startinis mokestis) jie išėjo kone dvigubai didesni nei Kaune birželį. Tiesa čia buvo LT čempionatas, bet po traumos balandžio pabaigoje forma labai ne kokia buvo, taigi natūraliai teko atmesti. Savotiškai norėjosi sudalyvauti Vilniuje gegužės pabaigoje, bet labai paprastai išsisprendė problema - tiesiog darbo diena man. Druskininkai? Kone visi minusai: trasa nevykusi, organizacija panaši (kiek teko girdėti vėl gausybė pasiklydusiųjų), kaina didelė, kelionė ilga - populiarumu bėgimas ir nepasižymėjo, šiek tiek pagelbėjo kone desperatiškas manevras pritraukti dalyvius paskutinėmis savaitėmis, kai startiniai mokesčiai buvo sumažinti pora kartų iki 20Lt bet kuriai rungčiai.
Kauno maratonas pasirodė patrauklus savo trasa (bent žemėlapyje atrodė tikrai greita ir tinkama bėgti), mažais startiniais mokesčiais, o ir keliauti patogu, kone Lietuvos centras.
Taigi atvykau į Kauną iš vakaro, būtų buvę gerai atsiimti numerius, bet deja tai galėjo tik iki 18.00, taigi teko tuo pasirūpinti varžybų dieną. Kiek anksčiau atvykau, tai eilių dar nebuvo. Kone standartinė komplektacija: numeris, ,,grafkės", pora reklamų ir kvietimas į sporto klubą - gerai, kai ir mano mieste yra tas klubas, reikia ir tai išbandyti, nors apie tokius ar panašius sporto klubus esu skeptiškos nuomonės.
Kiek pavaikščiojus po salą ir vėl grįžus prie registracijos vietos jau matėsi visai netrumpos eilės - gal dėl to, kad vienai rungčiai tebuvo po vieną registratorių, kuriam natūraliais sunku buvo spėti.
Kitos eilės rikiavosi prie tualetų, šių tebuvo šeši, o eilė nemaža - gerai, kad šalia akropolis, nors tikriausiai buvo ir tokių, kurie rado ir gamtos prieglobstį.
Oras varžybų dieną pasitaikė kone idealus bėgimui: apsiniaukę, vėsu (gal net šaltoka vietomis), kartkartėmis ir lietus atgaivindavo.
Kaip jau minėjau trasa pasirodė tinkama bėgimui - apskritai sudaryta taip, kad ir bėgikams būtų bėgti ir eismo transportui netrukdytų. Startas prie arenos, prabėgus tiltą posūkis link senamiesčio ir atitverta siaurėjančia gatvės dalimi iki Vytauto Didžiojo tilto. Čia vėl atitvėrimas nuo eismo apie 1,5-2 metrus gatvėje, nors dalis ar dėl savo gudrumo ar per klaidą išlindo į pėsčiųjų taką. Prabėgus tiltą savotiška kilpa ir vėl atgal tuo pačiu tiltu tik kita puse, o čiam pasibaigus posūkis į senamiestį. O kur senamiestis, ten paprastai ir grįsti akmenys, daugelio bėgikų nemėgstama dalis, ypač šlapiu oru. Čia vienas didelis netikėtumas: klipos prie rotušės. Žemėlapyje labai gražiai tiesiai pavaizduota trasa, o realybėje zigzagai - matyt pritrūko poros metrų iki pilnos distancijos, tai ir pridarė kilpų. Kiek pademonstravus slalomo įgūdžius išbėgimas į Santakos parko takelį, po kurio viena labiausiai keikiamų vietų: akmeninis grįstas gana staigus nusileidimas prie Vytauto bažnyčios. Taip ir žiūri, kaip čia kokios kojos neišsisukti ar neišsitėkšti ant kietų akmenų. Po šios trumpos atkarpos ilga tiesioji Nemuno krantine, kurio pabaigai tikriausiai didžiausias pakilimas trasoje. Posūkis ir vėl plentas, posūkis link arenos. Bėgant pirmą ratą kiek keistoka situacija: bėgam kaip atitverta ir kelias baigiasi - teko šokti per ištemptas juostas, matyt kažkas kažką pavėlavo, pamiršo pertverti ar tiesiog ne taip užtvėrė. Po tilto kita labiausiai keikiama trasos dalis - akmeninis grįstas kelias arenos teritorijoje, net keista kad jsi taip staigiai ir stipriai sumažina tempą ir atima tiek daug papildomų jėgų. Po šios atkarpos trumpa žvyrkelio atkarpa ir vienas ratas įveiktas, 10,5km.
Apšilimas, šioks toks brovimasis į starto rikiuotės priekį, nors kiti dalyviai maloniai praleido. Pagaliau startas ir reklaminio manekeno vedami visi pajudėjo. Pirmi km gana greiti, paskui prisivijo pora tiesioginių konkurentų ir prisijungiau prie jų. Tempas nebuvo labai greitai, bet su tokiu pasiruošimo man ir tiek užteko. Antro rato pradžioje iš visos grupelės likom dviese, o likus 1,5-2km likau ir vienas - tiesiog kiek pagreitėjus priešininkui atsilikau ir per daug ,,nebemiriau" bandydamas ,,įsikabinti". Finišavau antroje vietoje, laikas prastokas, bet koks pasiruošimas, toks ir rezultatas, iš tikrųjų tiek ir prognozavau sau prieš varžybas.
Po finišo dar gerą minutę aiškinosi savanoriai ar teikti ir kokį teikti medalį man už pabaigimą - ką gi gavau pagaliau: ne maksimos linijos lygio medalis, gana įdomus ir sunkus, nors neaišku ar nuo prakaito, dėl kitų kenksmingų salygų ar tiesiog kažkokio broko vietomis tarsi aprūdijęs ir apipelijęs. Bent kol kas dėl to pas mane izoliuotas nuo kitų medalių - kad ,,neapkrėstų" jų. Iškart po finišo dar prieįjo žurnalistas ir pakvietė interviu. Pakeliui dar pasiėmiau atsigerti vandens, šalia gulėjo ir bananai, obuoliai, bet pagalvojau vėliau pasiimsiu - deja, po pokalbių ir lengvo bėgimo 10 min. nė kvapo jų nebeliko.
Kadangi po varžybų skubėjau į darbą, apsikalbėjau su organizatorių atstovais dėl apdovanojimų, tai pažadėjo atsiųsti paštu. Vėliau dar susirašiau, tai per pora žmonių vis tik pasiekė prizas mane. Džiugu, kad šie organizatoriai, priešingai nei rudeninio bėgimo Kaune (šie ir raštu pažadėjo atsiųsti apdovanojimą, bet kaip nėr taip nėr, matyt ir nebebus), laikosi savo žodžio. Tiesa norint ,,prisikabinti" ir prie jų galima būtų: pagal oficialias taisykles numatyti apdovanojimai amžiaus grupių nugalėtojams ir prizininkams, o prie apdovanojimų skilties (kuria pasirodo ir vadovautasi) tik amžiaus grupių nugalėtojams.
Apskritai varžybos paliko gana dviprasmišką įspūdį, nors pati trasa žymiai geresnė nei Vilniuje (n ors čia sunku kalbėti apskritai - kasmet ten vis nauja trasa) ir organizacija didelių trūkumų neturėjo, bet gal po bėgimo Klaipėdoje, gal dėl blogo oro, o gal iš tiesų savotiškai tuščias pasirodė: vos ne išmiręs Kaunas, tik kiek žmonių prie arenos tiltų, fotografai senamiestyje ir reti savanoriai trasoje. Bet apskritai kaip pirmam kartui bėgimas vykęs: ir dalyvių nemažai ir didelių organizacinių klaidų nebuvo.

Vilties bėgimas 2013

Šį kartą jau 6-ąjį kartą organizuojamas bėgimas - jei dar yra žmonių, kurie nežino, kas tai per renginys ir kokiu tikslu organizuojamas, gali pasiskaityti oficialiame tinklapyje http://www.viltiesbegimas.lt/, o aš daugiau apie tai nebesiplėsiu.
Kadangi startas numatytas gana vėlai, 14.00, tai ir iškeliauti buvo galima vėliau. Kaip dažniausiai į Klaipėdą ir keliauju ne visai tradiciniu keliu, nors šiuo metu jis man ir trumpiausiais ir greičiausias: Šiauliai, Varniai, Rietavas, Klaipėda. Mašinų nedaug, nepilnos 2 valandos kelio. Šį kartą automobilį pasistačiau prie akropolio - nors startas prie BIG'o, apie 3km pėsčiomis, bet po varžybų finišo vis geriau keliauti 5km nei 9km iki mašinos. Taigi nukulniavau iki starto, prisiregistravau, sumokėjau simbolinį 5Lt startinį mokestį - auką, atsiėmiau numerį, kurį paskui, kaip ir keletui kitų (pagal pajėgumą, reitingavimą) pakeitė į kitus.
Diena neatrodė gana karšta, vėsumą sudarė vėjas, kuris priešingai nei įprastai šį kartą pūtė ne pavėjui. Apšilau, prieš startą pasidėjau nereikalingus daiktus pas kolegas bėgikus ir labai punktualiai 14.00 buvo duotas startas. Dalyvių kaip įprasta labai daug, nemaža dalis jų labai retai dalyvauja bėgimuose, galbūt tik kartą metuose ar iš viso pirmą kartą, kai kurie dar tik keliavo (ir nepasakytum kad skubėjo) į starto vietą - žinoma kiek pavėlavo, bet svarbiausia dalyvauvo, pasiekė finišą, koks ir buvo jų tikslas.
Na o man visos varžybos gana keistai susiklostė: iš pat starto pabėgo 3 lyderiai - šiaip ar taip žmonės rimtai treniruojasi, ruošiasi rimtoms varžyboms, o man kaip daugiau mėgėjui ir dar po nesenos traumos toks greitis iš karto pasirodė per didelis. Taigi priekyje bėga 3, aš atsilieku, prie manęs irgi nieko, iš galo per daug irgi niekas nesiveja - ir taip visus 10km kovojau su savimi, savo tinginystėmis, vėju, karščiu. Pati trasa labai lygi ir tiesi, gal kiek ir nuobodoka, bet nuobodžiauti neleido žiūrovai, praeiviai, kiti dalyviai: praktiškai per visą miestą tai vienur tai kitur išgirsdavau palaikymo šūksnius, jau nekalbant apie tiesiog kurtinantį palaikymą 5,6km, 0,6km ir ypač 2,9km starto vietose, kur savo starto laukė kiti dalyviai. Kiek teko dalyvauti bėgimų, kažko panašaus neteko sutikti. Taigi taip gana ramiai atbėgau 4-as, gerokai atsilikęs nuo pirmų lyderių, nors forma jau taisosi po truputį ir pats bėgimas gėrėja, po truputį viskas krypsta į gerą, nors 33,41 dar tikrai nėra geras rezultatas.
Po finišo tradiciškai pasveikino vienuoliai, gavau vandens ir lapelį dėl apdovanojimų, kurie turėjo vykti po 1,5 valandos. Per tą laiką spėjau kiek pabėgioti, su kolegomis nukeliavau iki mašinos ir atvažiavau iki finišo vietos - eismas jau vyko normalia tvarka, pagrindine gatve, kur vyko bėgimas jau zujo mašinos. Vienas iš retų bėgimų Lietuvos didmiesčiuose, kur gatvių uždarymas nesudaro neįveikiamų kliūčių bėgimo organizavimui, tuo labiau, kad viskas labai operatyviai sutvarkoma, yra iš ko pasimokyti kitiems miestams.
Po apdovanojimų dar nukeliavau prie jūros - iš karto matosi, kad miestą valdo liberalai: visos sustojimo aikštelės prie pajūrio apmokestintos, tiesa dar gerai kad nedaug - 1 valanda vienas litas.
Apskritai varžybos tradiciškai puikiai orgnizuotos, su gausybe dalyvių, dėl ko ir pilni rezultatai vėluoja, bet iš kitos pusės tikriausiai didžiajai daugumai dalyvių tie rezultatai mažai ir rūpi - svarbiausia juk dalyvauti, prisidėti prie akcijos. Kol kas neaiškus ir tikslus dalyvių skaičius, bet ir vėl jie skaičiuojami tūkstančiais, kas Lietuvoje itin retas reiškinys. Džiugu sudalyvauti renginyje su siela, sava aura ir nesavanauiškais tikslais.

A. Vietrino taurė 2013

Tradiciniu jau tapęs bėgimas organizuotas ir šiemet ir tradiciškai nuvykau ten sudalyvauti. Prieš kelionę nuotaikos nebuvo pačios geriausios: prieš pora savaičių dėl traumos pora dienų teko visai nutraukti treniruotes, dar antra tiek po truputį atsargiai pradėjau bėgioti - viskas susidėliojo taip, kad per paskutines pora savaičių iš esmės tik viena rimtesnė treniruotė.. Su tokiu pasiruošimu kalnų nenuversi, bet vis tik pasitikrinimas reikalingas.
Buvau prisiregistravęs iš anksto, todėl atvykus į starto vietą dar pasirašiau lape ir gavęs numerį su segtukais ėmiau laukti starto. Oras iš pradžių atrodė vėsokas, bet atėjus varžybų metui pasirodė saulė ir ėmė šilti - galų gale iki tiek, kiek šiemet šilta dar nebuvo.
Varžybų trasa nesikeičia jau pastaruosius keletą metų - beveik 4 ratai, 10km. Gerai pasiruošus, geru oru pakankamai tinkamai trasa geram rezultatui, tuo labiau kad nei daug posūkių nei kalnų čia nėra. Kone visiška priešingybė senajai šio bėgimo trasai, kai dar buvo bėgama iš Šančių - nors tada trasa tebuvo 7,8km, bet pora kalnų suteikdavo šiam bėgimui ypatingų emocijų. Žinoma naivu tikėtis, kad dabar ši trasa būtų atgaivinta, pernelyg daug gatvių (ir gana judrių) reiktų tverti, bet nostalgija lieka.
Šį kartą startas kiek vėlavo pora minučių, nors per tą laiką ne itin sušalau. Pagaliau startas ir iš karto pajutau, kad šiandien ,,juoda diena". Atrodo ir bėgasi, ir sveikatos yra, o konkurentai bėga į priekį ir telieka kovoti su savimi. Stebuklų nebūna - kaip treniruojiesi, taip ir bėgi. Taigi iš pat starto visi išsibarstė ir nuo pirmų šimtų metrų iki pat finišo kankinausi vienas gana stabiliai bėgdamas 4-oje vietoje. Finišavai natūraliai su prastu laiku, pats bėgimas, savijauta irgi nieko gero, paguoda tik ta, kad traumos tiesioginių pasekmių (skausmo) nesijautė. Po finišo organizatoriai pasirūpino geriamu vandeniu, norintys galėjo atsispaudinti dalyvio sertifikatus. Apdovanojimai gana kuklūs - pirma vieta taurės, kitos prizinės - medaliais.
Apskritai varžybos tradiciškai tvarkingai organizuotos, nors ir kukliai. Dalyvių gausa taip pat nedidelė, nors tam nemažai objektyvių priežasčių: prieš pora dienų tame pačiame Kaune vyko kitas bėgimas, prieš dieną - Lietuvos kroso čempionatas, tą pačią dieną dar varžybos Baltojoje Vokėje ir Kretingos rajone. Natūralu, kad kai tiek bėgimų dalyviai pasiskirsto per visus juos, o jų Lietuvoje ir taip nėra labai daug, ypač tų ne ,,proginių - marketinginių" bėgimų dalyvių. Ką gi visokių yra bėgimų, kiekvienas jų randa savo nišą.

Senvagė 2013

Tradiciškai balandžio viduryje organizuojamas bėgimas Panevėžyje, seniau ,,Berčiūnai - Panevėžys", pastaraisiais metais viskas persikėlė į Senvagę. Savotiškai tai bent jau man tampa pirmu sezono startu, žinoma neskaitant keleto bėgimų žiemą ar kovo pradžioje, kurie iš esmės skirti savikontrolei ir treniruočių nuobodulio prablaškymui.
Prisiregistravę Panevėžio manieže, sumokėje 5Lt startinį mokestį (suaugusieji) nuvykom į starto vietą - gana niūrokas vaizdelis matant patvinusį Nevėžį, dar leduotą Senvagę apsiniaukusiu ir vėjuotu oru. Nors šie prieš varžybas pagaliau atšilo, bet tai tapo kliuviniu: kadangi planuota trasa vingiavo palei Nevėžį, reikėjo porą kartų kirsti tiltą apačioje. Dėl polaidžio takai tose vietos tapo neperbėgami - žinoma jei būtų kokios ekstremalų varžybos visai įdomu šiems būtų rasti atkarpų iki kelių šalto sraunaus vandens, vietomis net nematant kelio, bet čia vis tik normalus tradicinis bėgimas. Taigi kone vietoje organizatoriams reikėjo keisti suplanuotą trasą 2 ratus po 5km į 10 ratų aplink Senvagę, kas sudarė apie 9,5km.
Oras varžybų dieną gana vėsokas, nors termometras ir nemažą pliusą rodė, palyginus su prieš tai buvusiomis dienomis. Vis tik šaltas vėjas darė savo ir dauguma nesiryžo dar bėgti su bėgimo šortais, todėl buvau vienas iš retų tipų, į kurį gana keistai skersavo dauguma, bet užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad sprendimas nebuvo blogas, nors pirmais km dar buvo abejonių ar ne per mažai prisirengiau.
Šiemet gana keistai mažai amžiaus grupių, tik trys, kaip ir distancijų. Žinoma teisėjams labai patogu, bet gal dėl to ir dalyvių ne per daugiausiai.
Taigi pagaliau startas ir negausi minia išsisklaidė. Iš karto ,,priskabinau" prie lyderių ir gana greitai likome trise, o po 4km vienas iš jų pabėgo. Likusius 4 ratus daugiau laikiausi už priešininko nugaros, vis dėlto pirmas startas po žiemos, ne itin lengva ,,prasimušti", bet likus porai ratų iki finišo pradėjom kiek greitėti ir pajutau, kad dar galiu ,,pridėti", ką ir padariau - taip finiše pasirodžiau 2-as. Iš karto užkabino dalyvio medalį, kiek atsigėriau arbatos ir nuėjau persirengti. Dar kiek pakalbėjęs su kitais dalyviais pora km prasibėgau lėtai ir prasidėjo apdovanojimai: taurės, diplomai ir kuklūs finansiniai prizai. Po to dar nukeliavom iki maniežo ir išsimaudę po dušu galėjome tęsti kelionę namo.
Apskritai varžybos gana kuklios, organizuojamos 45-ąjį kartą, tiesa pastaraisiais metias jaučiasi jų susitraukimas: mažėja dalyvių, amžiaus grupių, vis labiau koncentruojamasi į Senvagę - tiesa šiemet kitą variantą per paskutines minutes (nes Nevėžio vanduo kilo kone ant akių) sunkiai ir buvo galima rasti. Sezono pradžiai kaip geras kontrolinis bėgimas visai neblogas variantas, formaliai kaip ir viskas daroma neblogai, bet dalyvių vis mažėja ir mažėja, nors dar gerokai lenkia šalia esančio kito didmiesčio, Šiaulių, bėgimą, kuris savo masiškumu net kaimų bėgimams negali prilygti..